Pavydas

Sakyki balse vidinis
    ką aš darau su savo gyvenimu
    pamėgęs stabilumo užuovėją
      kuomet užuolaidos nedrįsta sujudėti bendrame kontekste
    tuo tarpu jausmas pavirtęs vidine jėga
  tiesia manyje šunkelius chaosui
pakanka nusižiovauti jai neįprastai
žvilgelti per langą į praeivių veidus maištauju
nuplėšiu užuolaidas nuo langų
    išplėsiu iš savo krūtinės dar plakančią širdį
    delnuose tirpsta gyvybė
  bet man to dar maža ryju ją atšipusiais dantimis plėšau gabalais ir ryju
                    ryju žiaugčiodamas
atrodo vemsiu
    koks neskanus vaizdas
ji stebi persigandusi meldžia sustoti
akimirkai susimąstau
    apsiblausęs žvilgsnis
nustoju judėti žavėtis grožėtis
artimosios išorišku grožiu
santykių postamentu tvirtove kuri statėsi išnaudojant begalę pastangų
bet dabar aš nemoku sustabdyti savęs
  jau vėliau apmąstęs suvokiu
jog tampu savotišku ugniagesiu padegu savus namus
    palaukiu kol ugnis atsidus
  virš stogo pakilusiais dūmais
    ir puolu išsivadavęs iš tos stiprios jėgos apgulties
    gelbėti gyvųjų
  leisgyvius tvirtovės vaikus
    guldau vienas šalia kito ant žydinčios žemės
jie šypsos ir tiesia rankas
    apninka siaubas
        kiek aukų
        nors vakar vakarienės aromatas nepranašavo jog atstumsiu kurią labiausiai mylėjau
    visa praeis
      jausmo blaivybė atgims
              ir  vėl prisiglausi
          bet nuosėdos liks.