Po sprogimo

Nebuvai panašus į nuskurdusį prieplaukoj lordą,
Nevalingai belydintį puokštėm tapytus laivus -
Tiktai vilko žvilgsniu bėginėjai po sukrėstą veidą
Ir atrodei keistokai – svaigioj naktyje per blaivus.
Gal ir aš nebuvau suplanuota spektaklio princese,
Su per meniškai pūpsančiais ir garbanotais plaukais,
Gal per daug įmantriai ir čaižiai deklamuodavau tiesą,
Nors žinojau, kad jausiuos rytais svaigulingai kaltai.
O gal mūsų nebuvo tądien, kai įvyko sprogimas -
Liko buvusios prieplaukos įrašo medžio lenta
Ir mažytė viltis, kad tu jau danguje ir negyvas,
O aš žemėj likau nutapyt mūsų laiką laive.