547432659878-as kadras

Gintaras stovėjo, prie didelio raudono, betotninio užrašo – „Grigiškės“. Jis nesuprato, kodėl jis čia ir kur dingo palata su gydytojais. Po kelių akimirkų prie jo privažiavo juoda, dvidešimt ketvirta „Volga“. Iš jos išlipo solidžiai, gan senamadiškai apsirengęs vidutinio amžiaus vyras.
- Gintaras Petrulis?..
- Taip...  ... o kas jūs?..
- Sėskitės į automobilį, pakeliui viską paaiškinsiu.
Gintaras nedrąsiai ištiesė ranką ir truktelėjo durelių rankenėlę. Pasigirdo garsus durų taukštelėjimas ir automobilis nuvažiavo. Visą, neilgai trukusią kelionę Gintaro bendrakeleivis tylėjo. Tiktai sustojus automobiliui prie didelių metalinių vartų, jis prašneko.
- Popieriaus fabrikas.
- Kas?
- Grigiškių popieriaus fabrikas.
- Kas man?..
- Viskas bus paaiškinta.
Sunkūs, geležinai vartai atsidarė lėtai ir su girgždesiu. „Volga“ įvažiavo į fabriko teritoriją. Nesigirdėjo
nė vieno garselio, tik automobilio stabdžių girgždesys.
- Eikite pro šias duris, iki koridoriaus galo.
- O...
Gintaras norėjo kažko pasiklausti, bet nei jį atvežusio žmogaus, nei jo atomobilio nebebuvo.
Priėjęs koridoriaus galą, jis pamatė masyvias oda apsiūtas duris, ant kurių buvo prikalta medinė lentelė su užrašu: „vyr. Direktorius“. Gintaras nedrąsia pravėrė duris ir iš įpročio nusivalęs prie slenksčio kojas, užėjo vidun. Prie didelio rašomojo stalo sėdėjo barzdotas, jaunas, gal trisdešimties metų vyras, jo stalas buvo apsuptas galybės lentynų, kuriuose gulėjo dar didesnė galybė segtuvų. An sienos, virš direktoriaus kabėjo Lenino bareljefas. Viskas blizgėte blizgėjo. Kabinetas buvo tikras švaros, tvarkos ir pedantizmo įsikūnijimas.
- Užekit, užeikit...
- Aš čia nelabai...
- Nieko. Nesijaudinkite. Viską aš jums paaiškinsiu.
- Ar tai – sapnas, ar aš ištiesų miręs?
- Matau, kad jūs este kiek protingesnis už mūsų kitus kadrus.
- Kadrus?
- Matot, Grigiškės yra pomirtinio gyvenimo pasaulis.
- Bet juk Grigiškės...
- Taip, taip suprantu... Tiesiog atėjo laikas permainom ir aš kiek pakeičiau pomirtinio pasaulio išvaizdą.
- Jums patinka tarybinių laikų Grigiškės?!
- Na, žemėje, tais laikais ir toje vietovėje buvo man priimtiniausia gėrio ir blogio pusiausvyra.
- ...
- Na gerai. Manau jau užtenka. Jūs, ponas Petruli, jau susivokėte situacijoje ir supratote reikalo esmę.
- Aš keliausiu į pragarą?
- Ne.
- Į rojų.
- Ne.
Gintaras klausiamai pažiūrėjo į Dievą.
- Matot, jūs, per savo gyvenimą, gana gerai elgėtės. Bet jūs mirėte nuo sifilio. Kuriuo užsikrėtėte nuo prostitutės. O juk jūs esate šeimos žmogus, Gintarai.
- Taip, bet aš buvau girtas...
- Aplinkybės – nesvarbios. Svarbiausia – jūsų nuodemės rezultatas: sugriuvęs šeimyninis gyvenimas, įžeista ir gyvenimu nusivylusi žmona bei smarkiai traumuota dukters psichika.
Dievas pasikėlė nuo krėslo, priėjo prie milžiniškos lentynos ir ištraukė iš jos kartoninį segtuvą.
- Tai, taip, taip... Raminta Petrulienė prie mūsų prisijungs po septynerių metų. Ironiška, bet ji mirs taip pat nuo sifilio. Hm... Jurgita Petrulytė... A, štai, radau. Panašu, kad ji po vaikų namų taps radikalių pažiūrų feministe, nusiskus plikai ir ištekėjusi už savo buvusios bendraklasės, gyvens ilgai ir laimingai.
- Negi?..
- Taip, jūs esate kaltas dėl jų likimo.
- Bet jeigu aš nekeliausiu į pragarą...
- Jūs keliausite į skaistyklą. Liksite čia. Jums bus duotas bandomasis laikotarpis. Jūs dirbsite popieriaus fabrike. O po to, bandomąjam laikotarpiui pasibaigus – keliausite į rojų.
- O ar galėtumėte pažiūrėti, kaip man čia seksis?
- Atleiskit, bet ne. Pomirtiniame pasaulyje nėra laiko. Todėl negaliu pažiūrėti į tai, ko dar nėra.
Dievas pakėlė telefono ragelį surinko numerį ir pradėjo su kažkuo šnekėtis: „Jonai, priimk 547432659878-ą kadrą“.
Gintaras susivokė esąs kažkur fabrike, tarp konvejerių, apsirengęs darbiniais rūbais...