Šv. Pranciškau,
iš žodžio tau šiandien lenkiuosi,
iš kalendoriaus lenkiuosi
su Vasaros Bobų šalna.
Linai suverpti.
Margos drobės išaustos.
Ir šaukštai drožti
muziejuose dulksta,
dažniausiai nematę burnos.
Viskas, kas buvo
labai panašu į mane —
praeitis praeitį glaudžia.
Su šventaisiais iš medžio kalbuosi,
sako, dievdirbių jau nelieka,
o jeigu anksčiau,
galėjęs ir aš jau į drožinį virsti.
Vaikšto po rudenį
Vasara Bobų basa,
visi paukščiai į sielą sukrito tylėti.
Ką sakyti tau, Šv. Pranciškau,
kai altoriais dievų jau nemoku tikėti?
Dievdirbėlių dzievuliai iš medžio man gieda
o aš jiems — į medį, į medį,
į dangų ant žemės.
į pragarą — irgi ant jos.