Kartais pakanka akimirkos
pažinus save tokį koks esi
bėgti
pradžioje sunku atpažinti šį snukį
Dieve brangus negi tokią bjaurastį
į save įsileidau
pradžioje pažintasis
gašlus
atidžiau Įsižiūrėjęs
matau jog antakiai sutraukti
perkreipti neapykanta
vadinas neapkenčiantis
vėliau stebiu akių švytėjimą įsiviliojus į lovą moterį
gudrumą ir apsukrų dėmesį keičia geismas
o po paskutinio atodūsio spermos išsiveržimo
krenta į patalus lyg negyvas
akimis šnairuoja
jos ir išduoda esą gyvas
bet jau kitoks
nes spiria iš lovos pusnuogę auką
įsispiria į sieną
spyris
ir ji krenta iš lovos ant medinių grindų
spręndžiant iš to jog inkšdama keliasi
liko gyva
ir prašosi atleidimo
maldaujamai prašosi atgal į lovą
išgirdusi neigiamą atsakymą
veliasi ginčytis
aiškinasi dėl ko išmesta
priima aukos pozą
bando sužadinusi gailestį pelnyti palankumą
bet mūsų herojaus veidas persuktas jo mintyse noras ją laidoti gyvą
be to prikimšti pilną burną laikraščių ir kol dar nuo seilių nesudrėko padegti
juk ir taip svaidos ugnimi
nelyginant atitarnavęs daiktas
dėl to išvada atrastasis trupmaregis
daug dar visko įžvelgiau
apdegiau liepsnoje
pasak teisiųjų
per mažai atgailauta.