2014 10 02
Vienatvė, tai vienintelė Dievo stotelė,
Tik gaila, nes Jo tenai niekada nerandu.
Vien tyla...
Man vaidenasi - siela lyti išmokau.
Bet tu negirdi, kaip žmonės traukiasi skėčius,
Kad tik nepalieščiau truputį.
Atidarau tave. Esi laikrodis senas.
Patikrinu rodykles, juk nėra tinkamo laiko ateit.
Nebent rudenį.
Nepaprasta pamenu buvo, kai dar tik ropščiausi
Mėnesienos laiptais į širdį.
Ir nieko nevadinome meile,
Nes ji tai, tik tūkstantis atspalvių vėjy.
Prisilietusi - virpu.