Penktadienio naktį!

Džonis paskambina kai jau būnu trukęs ir aplink metosi pigaus vyno pakuotės. Jis nori, kad mes eitume į miestą. Sutinku, veikti vis tiek nėra ką. Šitas kambarys man isiedes tiek, kad norisi jį apipilti napalmu ir padegti.
Pusvalandį gaivinuosi po lediniu dušu. Prisipilu skrandį energetinio gėrimo. Norisi rukyti, bet mečiau jau beveik viena diena be nikotino. Priklausomybė žmonėms gerėsnė. - nuo šiol vartosiu žmones. Džonis šiek tiek vėluoja, bet tai duoda laiko išišsiblaivyti.
Pasilabine ir sujungę kumščius tipišku „bropuond“ paliekame mano sandėliuką. Stotelėję Džonis gurkšnoja vyną iš butelio, pasiūlo ir man, bet man kol kas per daug bloga. Autobusas kaip visada vėluoja. Susedam gale. Džonis kažką apie diablo 3 brangakmenių sistemą ir paragonus. Neturiu žalio supratimo kodėl jis man tai pasakoja. Plepys išlipa ir patraukia prie kazino. Jis paprašo paskolinti, bent jau tris eurus. Duodu jam šią sumą. Susitaikau, kad pinigų niekad neatgausiu.
Džonis sumeta monetas į automatą ir padaro 2 eurų statymą. Užsimerkiu nenoriu matyti kas bus toliau. Velniava...
Automatas maloniai suskamba, atsimerkiu ekranas pilnas vyšnių. Jis vėl paspaudžia mygtuką. Eilutė septyneto, likęs ekranas vieni varpeliai. Po velnių jie gi koziriai. Greitai nubegu į parduotuvę ir nuperku sintetinį krepšį.
Iš kazino išeiname su 500 eurų monetomis. Džonis šypsosi:
- Niekad nenuvertink airiškos sėkmės.
- Net nedrįsčiau!
Susirandame pirmą nusiurusi barą. Prie kazino ant kiekvieno kampo barai. TAI TIKRAI NE ATSITIKTINUMAS! Užsisakome ąsotį pigaus alaus, vėliau jį užgeriame, tekila.
Kazkokia girta kvaiša užkrėnta ant Džonio. Jį tai pralinksmino. Jis užsako tai žvairai mazgotei šampano. Susipažistame jos vardas Žaklina-ji studijuoja vadybą. Kodėl tai manęs ne trupučio nestebina? Galiu lažintis iš paskutinio grašio, kad Džonis užbaigs jai į burną. Jei ne šiandien tai rytoj. Šnekamos įprastos nesamones vėl geriame. Koks beprasmybės ratas. Kaip iš jo ištrūkti?!
Džonis apmoka sąskaitą, išeiname, į lauką. Žaklina-ji tiesiog turi užsirukyti. Ji viltingai klausia:
_ Tomai ar tau rytoj nereikia į paskaitas?
- Ne visa savaitė laisva!

Užsipisk stačia jei manai, kad paliksiu savo vienintelį draugą, su žvaira kekse. Ji juk gali jį apiplėšti. Žinau aš tuos supistus vadybininkus kaip nuluptus.
Žaklina aišku gyvena, netoliese, visi nevykėliai gyvena arti barų ir kazino. Taip jie dar greičiau gali prapisti visus pinigus. Žaklinos butas atrodo beveik tuščias. Senas TV, Playstation2, sofa ir šaldytuvas turbūt menantis Vietnamo karą. Kokia sumauta skylė.
Žaidžiame tekken3, aš malu tą kalę į miltus. Džonis ir tas vos atsilaikė. Bet jis šiąnakt negali pralaimėti.
Norėčiau palošti su kokiu Tekken pasaulio čempionu. Jaučiu sukalčiau tą bybį.
Oficiali dalis baigta. Žaklina nusirengia, gal ji tikisi, kad aš išeisiu. Bet kaip ir kiekvienas fotografas aš šiek tiek vojeristas.

Žaklina atrodo bando nulaužyti cukraus pudrą nuo mano draugo. Nelabai estetiška. Jis ją sustabdo:
- Pala iš pradžių palinksmink Tomą. Jam sunkus laikai.
Šis šmikis turi auksinę širdį. Bet ta Žaklina atrodo visai nekaip. Riebalinis sluoksnis, šlykstus šviesūs plaukai, mažos krūtys. Ji aišku sutinka.

Ji čiulpia greitai. stengiasi, bet neturi talento. Aš, net nežadu greitai baigti. Mąstau apie vėžį ir lavonus. Po kokio pusvalandžio nuleidžiu jai į burną. Malonu žiureti kaip ji springsta. Ji išsiplauna burną degtine, ji dulkinasi su Džoniu apie valandą. Aš
geriu alų ir velniažin kodėl mąstau apie Mila Kunis, gera aktorė. Man reiktų panelės iš aktorinio.
Jie pagaliau baigia. Žaklina išeina maudytis ir rėkia apie drauges su kuriomis turiu susipažinti.
MES su Džoniu, susizvalgome. Aš sukraunu į krepšį, likusį Žaklinos alų. Džonis supakuoja Ps 2. Mes labai tyliai išeiname. Aš dar užrakinu duris Žaklinos Raktu. Tramvajus atvažiavo gana greitai. Džonis, tik šypsosi sau į ūsą. Pagaliau pasiekiame „metropolitan“ viešbutį. Užsisakome studijos tipo kambarį, kitokių nebuvo. Su draugeliu žiuriu serialų kartojimus. Juos seka pornografija. Pirmą kartą pastebiu. kad porno žvaigždės negražios. Tikrai ne auksinis pjuvis. Džonis netikėtai paklausė:
- Kaip manai kodėl mes taip gyvename?
- Todėl, kad esame, nemylimi, nelaimingi, amoralūs sikniai. Menkas pasiteisinimas, bet tai tiesa.

Vėliau, pastebiu, Džonis verkia, irgi pradedu zliumbti lyg darželinukas. Užsisakome viskio. Geriame visą likusią naktį. Nebežinau, kuris, nusmigo pirmas...

Ryte mane... Kankina tiesiog kankina. Pinigai išbarstyti visur, krepšio nėra, batų nėra, Džonio nėra. Skambinu jam, bet man sako tokio numerio taipogi nėra. Tingisi aiškintis kodėl. Tikiuosi jis ne pas Žakliną. Stebiu saulės zuikucius ant sienų. Mes taip toli nuo šviesos...