Kritę

Nulijo –
lapų lietus,
toks jausmas keistas -
ne šlapias, o švelnus.

Lengvai, iš lėto
suko jie ratus...
sustingo šakos.
Nerimo balsus

girdėjo lapai,
bet jiems juk neskaudu –
jų laisvės takas,
aiškus toks ir skaidrus...

pakilęs vėjas
nešė juos aukštyn,
nuliūdusios šakos
žvelgė vis žemyn

ir verkė, nes laidojo
savo vaikelius,
kurie, tik pakilę,
krito į jų glėbius,

nuklojo žemę -
numetė sparnus,
nurimęs vėjas
žvelgė į kapus.

Tuos laisvės vėjus
neš kiti vaikai,
aukštyn pakilę,
virs vėl ąžuolai.