ŽvėriusKonkurse pagal Andy Kehoe iliustracijas šis kūrinys užėmė VII-VIII-ąją vietą.
Relish Moments of Glory
Miškas buvo tylus. Suakmenėję pliki medžių kamienai jau seniai nebekalbėjo. Neprakalbindavo net stiprus vėjas, nebepajudinami jie buvo. Bet man buvo mielos sustingę jų šakos besistiebiančios link naktinio dangaus. Čia tik jis buvo gyvas. Jis mainėsi spalvomis lyg šiaurės pašvaistė, mirgėjo žvaigždėmis. Ir aš dar judėjau. Lėtai vilkau kojas per traškančias sudžiūvusias samanas, kad ir jos nesuakmenėtų kaip medžiai. Iš paskos lyg šešėlis, lyg mano sergėtojos tipeno kelios katės. Iš kur ir kada jos atsirado, nebeprisiminiau. Kartais pagalvodavau, kad jos užkeiktų Pilies tarnų šešėliai, negalintys manęs palikti. Bet džiaugiausi jų draugija. Tikriausiai tiesa, kad katės turi devynis gyvenimus – kaip gi kitaip jos galėjo dar čia būti. Čia, pamirštoje žemėje, visa jau buvo seniai užmigę, sudžiuvę, suakmenėję. O ir aš jaučiausi tik aidas praėjusių laikų. Nei žmogus, nei drakonas – nebemokėjau nubrėžti aiškios ribos. Ir miškas, anksčiau toks priešiškas ir šaltas, buvo tapęs mano dalimi.
Pasiekus miško kraštą, žengiau žingsnį ir antras mano pavidalas sumosavęs milžiniškais sparnais pakilo į žėrintį dangų.
***
Buvo Drakonų medžioklės metas, kai atkeliavau į šį nuošalų mišką. Jis jau tada buvo tamsus ir niūrus. Bet per jį driekėsi vienas pagrindinių medžioklės kelių link kalvų, o šalia kelio stovėjo didelė Pilis. Tais laikais čia virė gyvenimas, ir net naktimis galėjai sutikti žmonių, karių, keliaujančių link Drakonų kalvų. Atkeliavau čia kaip Pilies šeimininko nuotaka. Jis buvo paslaptingas vyras ir niūrus kaip visa aplink. Gąsdino mane jo tamsus žvilgsnis. Ir nesijaučiau su juo laiminga. Man nepatiko šalta Pilis, kerpėjantys jos sienų akmenys, nedraugiškas miškas aplink. Nesiliaujančios kalbos apie drakonų naikinimą prie pietų stalo, kur visada būdavo pakviečiami bent keli kariai, gadindavo apetitą. Vertinau tai kaip mirtingų žmonių pavydą nemirtingiems padarams. Bet nuo to lengviau nebuvo. Kalbos keldavo man dar didesnį nerimą ir baimę. Gyvenant toli nuo čia buvo paprasta pamiršti ar tiesiog negalvoti apie šią beprasmę kovą. Ten viskas bloga atrodė netikra. Bet čia slėgė medžioklės vaizdiniai, pro šalį keliu tempiami milžiniški drakonų kūnai ir kartais atpučiamas padžiūvusio jų kraujo kvapas.
- Drakonų era jau baigėsi, - kartą pasakė man Pilies šeimininkas, kai garsiai susimąsčiau apie tiems padarams rodomą žiaurumą. – Jie nebėra stipriausi šioje žemėje ir turi tai suprasti. Žmonės nesiliaus, kol nebeliks nė vieno iš jų.
Dienos slinko lėtai. Jaučiausi ne savo vietoje. Kalėjime, bet ne namie. Tad praėjus gal metams, gal daugiau pradėjau galvoti apie pabėgimą. Tai neatrodė labai sudėtinga, nors mane beveik visuomet stebėjo budrios nekalbių tarnų akys, ir gąsdino tarsi sekantis jų šeimininko šešėlis. Bet Pilyje ir aplink nuolatos zujo žmonės. Vieni dar tik ruošdavosi kelionei link kalvų, kiti – su laimikiu grįžti namo. Maniau, kad nebus sunku kokį tamsų vakarą tiesiog įsilieti į grįžtančiųjų būrelį ar pasislėpti kokiame vežime.
Galiausiai ryžausi, ir vieną rytą, vos prašvitus išsliūkinau iš savo kambario.
- Tai gi, ketinai mane palikti net neatsisveikinus, – šaltas pašaipus Pilies šeimininko balsas išgąsdino ir surakino kūną.
Vos sugebėjau pasukti galvą link jo. Kambaryje degė žvakės ir pro langus smelkėsi švelni aušros šviesa. Vyras stovėjo prie sienos ir lyg demonas žiūrėjo į mane degančiomis akimis. Jo veidas ir drabužiai buvo purvini, o rankose jis laikė didžiulį mėsos gabalą, nuo kurio dar vis varvėjo tamsus kraujas. Kraujo kvapo, rodos, buvo pilnas kambarys. Darėsi negera. Negalėjau ištarti nė žodžio, tik žiūrėjau.
- Kokia tu nesupratinga. Tu juk priklausai man! – suriko jis. – Tu – šios Pilies dalis. Tu – mano! Ir niekada iš čia neištrūksi. Niekada!
Jis metė kruviną mėsgalį man prie kojų. Pažvelgiau žemyn – tai buvo Drakono širdis.
Širdis pradėjo trankytis gerklėje, bet atsipalaidavo kojos. Nusisukau nuo vyro ir išbėgau iš Pilies nesidairydama. Kiek galėdama skuodžiau kuo tolyn. Sustodavau tik trumpam įkvėpti. Rodos, manęs nesekė niekas, išskyrus piktų žodžių aidą. Bet vis tiek skubėjau kuo greičiau iš čia ištrūkti. Kai nebegalėdavau bėgti, eidavau, ramstydamasi į šaltus medžių kamienus.
Pasiekus miško pakraštį stabtelėjau, buvau nuvargusi, bet pajutau kaip širdį užpildo lengvumas. Saulė buvo jau aukštai. Pieva nuauksinta jos spindulių atrodė ranka pasiekiama. Tokia nuostabi ir šviesi mano laisvė. Tik žengus žingsnį lyg per nematomą ribą kūną persmelkė skausmas. Ne aš išėjau iš miško. Ant pievos sudribo didžiulis sunkus Drakono kūnas. Išsigandau. Nesupratau, kas nutiko, ir kodėl staiga nebejutau savęs. Nesuvokiau, kaip staiga pakilau į orą. Platūs sparnai mosavo tarsi šalia manęs. Ir taip toli. Svaigo galva, ausyse ūžavo vėjas. Akys buvo apsitraukusios migla. Nepatiko man šis skrydis, bet nesugebėjau jo valdyti.
Išgirdau kažkur balsus. Žmonės piktai šūkavo. Pro miglą mačiau juos kažkur toli apačioje tarp medžių. Jie rinkosi ginklus ir rodė į dangų. Rodė į mane. Aš dabar buvau labiausiai medžiojamas padaras Žemėje! Persmelkė panika ir vėl sustingo kūnas. Sparnai nurimo ir drakonas ėmė kristi žemyn. Bet ant miško samanų nukritau jau aš. Žmogus.
Gulėjau ir bandžiau atgauti kvėpavimą, kai į galvą pasibeldė suvokimas, jog visa tai, kas buvo, - Pilies šeimininko užkeikimas. Palikusi Pilies valdas tapsiu auka, būsiu medžiojama. Iki „kol nebeliks nė vieno iš jų“. Tad šis miškas išties virto mano kalėjimu.
Ieškojau būdų, kaip užkeikimą panaikinti. Slapčia skaičiau senas knygas, paslėptas bokštuose, klausinėjau karių, net raganių, aplankydavusių Pilį. Bet niekas nesuteikė vilties.
Pamažu apsipratau. Prakeikimas tapo mano dalimi. Tik Pilies šeimininko vengdavau. Slankiodavau lyg šešėlis, dažniausiai miške, kiek galėjau toliau nuo jo. Nors žinojau, kad susitikimas neišvengiamas.
***
Daugybė šimtmečių praėjo. Dabar man patiko skristi ir drakoniškas kūnas atrodė lengvas it plunksna. Pilis jau seniai sukrito, sunyko. Jos dūlančius akmenis daugybe sluoksnių apklojo medžių lapai, galiausiai pasiglemžė samanos ir žemė. Pilies šeimininką dar anksčiau pasiglemžė mirtis. Mano pavidalu. Nebeliko ir Drakonų. Dar ilgai, kai buvo paskelbta apie jų eros pabaigą, netikėjau, laukiau bent vieno pasirodant. Bet nešmėkštelėjo net šešėlis. Tik medžiai keitė lapus ir dangus mainėsi. Vėliau nebeliko ir žmonių. Aš galėjau laisvai skraidyti. Nebemačiau jų, nebegirdėjau balsų. Gal išsikėlė į kitas žemes, o gal paprasčiausiai išnyko kaip pamažu nyksta viskas aplink.
Kartais ateidavo noras išskristi. Bet lyg nematoma grandinė partraukdavo mane atgal. Lyg užkeikimas skambėdavo žodžiai „Tu niekada iš čia neištrūksi“. Taip, čia buvo mano vieta. Ir bus iki pat amžių pabaigos.
Nusileidau ant žemės prie proskynos ir virtau savimi. Tik drakoniški rageliai dar puošė galvą. Katės susibūrė aplink ir kurį laiką mes stebėjome mano drakonišką šešėlį spalvomis besimainančiame nakties danguje. Mano skrydžio aidą. Jam išsisklaidžius, apsisukome ir nuslinkome į miško gilumą.
