ajicapukO

Kiekvieną kartą prisiminus savo kambarį įsivaizduoju sėdįs prie stalo, kurį apšviečia lempa su lyg mano kakta aukščiu, sidabro spalvos plonu stovu ir su storo ovalo formos oranžiniu abažūru.

Šis vaizdinys buvo toks stiprūs, kad sukeldavo laikiną afaziją, nors pašnekovas, kuris taip įnirtingai lupdamas žirnius ir mesdamas ankštis į ežerą, visai to nepastebėjo.

Mes senėjome ant aksominių švarkų aikščiausiame ežero krante. Manasis draugas toliau žalino ežero pakrantę, kai aš tuo metu laužiau akstinus nuo rožės, kurią prieš ateinant čia buvau įteikęs šalia sėdinčiai panelei, kurią man mieliau vadinti draugu.

Prisiminęs, dar kai ko jai nepadovanojęs, iš švarko vidinės kišenės ištraukiau alebastro dirbinį. Tai buvo moteris su užrištomis akimis ir svarstyklėmis rankoje. Žinojau, kad ji supras alegorinę prasmę ir būtent už tai man padėkos šiltu žvilgsiu ir vos pastebima šypsena.

Mes alfa ir omega, sukūrę šį ežerą kaip akvatorija mūsų jausmams kursuoti ir jau netrukus užkariausim šalia esantį alksnyną paversdami žaliuosius į alyvmedžius.

Bet rožės dyglys atima iš manęs dieviškas galias ir kraujas ima almėti iš piršto galiuko. Manoji deivė alsavimu atidavė savąsias galias ir pasidavė alpumui. Nealsiai nunešęs ją į šalia buvusią altaną, paguldžiau ją ant suoliuko ir padėjęs sulankstytą švarką jai po galva atsisėdau šalia.

Prasivėre gyli ambrazūra ir Perkūnas paleido keletą žaibų. Bent jau taip įsivaizdavau horizonte pastebėtą amalą. Norėjau suimituoti garsą, bet tik suamsėjau.

Andai, kai dar mano draugės mamos anyta buvo jauna ir graži, vietinę florą buvo užkariavę anyžiai. Dabar žemė išklojo save margomis pievos ir paprašytą manęs atskraidino skepetą graviruotą Gajos siūlėmis.

Sudiržęs skepetas man buvo reikalingas sukurti aukurui vidury altanos, kurio dėka apgaubas tapo nereikalingas ir aš galėjau netrukdomai mėgautis draugės kūno kontūrais, kurie skendo raudonyje, nes saulė supratusi mano norus, ėmė taikytis sau miego.