Ateinu su lietum

Išeinu į verkiančią tylą,
Išpuoštą nakties šviesulių
Ir veidrodiniu asfalto paviršium
Bėgu basa savęs pavymui.

Įsisupus į atminimų šydą,
Bandau atrasti namus,
Kuriuose skambėjo juokas,
Garsus ir linksmas,
Bet tarpais neramus, neramus...

Švelnus tavo balsas, toks artimas, tyras.
Deja, seniai jau pranykęs svetur,
Dar kartais tylomis sugrįžta
Per padrikus mano sapnus

Mano plaukai liejas vėjy lyg rašalo syvai lape.
Sustojus nerimastingai tyliu,
Kaip nutyla apmirusio paukščio daina.
Pavargstu, nes vien meilė Tava,
Platoniška, visad stipri, bet laisva,
Suprato mano mintis ir jausmus.

Visgi pailstu pakely link miražų.
Žinau, neprasilenksim daugiau šioje erdvėje.
Taigi ruošiuos grįžt, visa pamiršus, tam, kad būtum laisva.
Bet tu atkakliai prieštarauji, ilgesingai kalbi, jog:,, Dar manęs nepamiršk, o atmink,
Kad ateinu su lietum, kad esu čia...