Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Neįsivaizduoju, koks tai jausmas, nes nesu to jautęs, tačiau neabejoju, jog su juo neprasilenksiu. Rašėme diktantą, o mano mintys klaidžiojo kažkur kitur. Jaučiau jos liūdesį, kad ir gerai užslėptą akyse. Galiu tik spėt, ką ji mąstė, žiūrėdama į mokinius klasėje. „Ką jūs, idiotai, suprantat apie skausmą? “ – būtų mano spėjimas. Ir to negalima būtų palaikyti įžeidimu, nes mes išties nesam patyrę tiek sielvarto. Žiūrėjau ir mačiau, kokia ji nusilpus. Lyg tas stiprybės kiautas, susikaupęs aplink ją per daugelį metų, vos per keletą dienų buvo visiškai sutraiškytas. Mačiau, kokia ji jautri. Jaučiau tai. Vienas netinkamas žodis, viena kandi replika ir ji jau skęsta isterijoje. Pastebėjau, kaip smarkiai ją tampo jausmai: liūdesys, pyktis, širdgėla. Tačiau ji nepasidavė. Ji stengėsi šypsotis. Kuo daugiau. Stebėjausi, kokia stipri ji išliko, net po tokio sukrėtimo. Lūpos šypsojosi kuo nuoširdžiau, tačiau vidus verkė. Vidus buvo visiškai sugniuždytas. Keletą kartų jos veidas susiraukė, lyg būtų siaubingai ant kažko supykusi. Tačiau aš supratau, jog taip stengėsi valdyt jausmus. Taip ji norėjo sulaikyti ašaras, kurios galėjo pasirodyti bet kurią akimirką.
Jaučiausi esąs apgailėtinas. Iki šiol verkęs dėl savo vaikiškų bėdų, dabar išties pamačiau, kaip atrodo skausmo ir netekties prislėgtas veidas. Man buvo gėda. Beliko tik nuleist akis ir rašyt tą prakeiktą diktantą. Rašyti apie vieną, o mąstyti visai apie ką kitą.
Vaizduotė manęs nepaleido. Kažkodėl įsivaizdavau ją raudojančią. Noriu jai padėti. Noriu parodyti, jog yra dar žmonių, į kuriuos ji gali atsiremti. Dar yra žmonių, kurie gali padėti jai pakilti. Noriu atsilyginti. Tuo pačiu, kaip ji man. Jai labiausiai dabar reikia ramybės. Manau, mažiausiai dabar jai reikia kažkokių auklėtinių, tuščiomis akimis ir visai nenuoširdžiais „apgailestauju dėl Jūsų tėčio“ su potekste „galbūt anksčiau paleis namo? “. Apgailėtina. Jokios užuojautos, jokio supratimo. Apgailėtina. Kur prapuolė žmonių jausmingumas? Gal tai Dievo bausmė? Palikti jausminguosius, įkalintus tarp ledinių idiotų?
Jos jausmingumas man parodė, koks aš nužmogėjęs. Kaip nevertinu ne tik savo, bet ir artimųjų gyvybės. Trokštu mirties. Vos ne garbinu ją, o ateina ji pas mažiausiai to nusipelniusius žmones. Gyvenimo ironija.
2014-09-28 11:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-09-28 18:24
Aurimaz
Autoriui patarčiau mesti destruktyvias idėjas ir pradėti nuo konstruktyvių. Būtų labai gražu, jei imtų naudoti prozą pagal paskirtį - parašytų APSAKYMĄ.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-09-28 14:35
momomo
"Neįsivaizduoju, koks tai jausmas, nes nesu to jautęs" - tuo viskas ir pasakyta. Akivaizdu, kad aurorius nežino, kaip (darbe) jaučiasi mokytoja, neseniai palaidojusi tėvą. Todėl klaidingai (vaikiškai) interpretuoja. Pritarčiau Guntai, kad galima išskaityti norą pasidirginti svetimomis emocijomis. Apibendrinant - vaikiška. Skysta. 2.
P.S. "Noriu jai padėti. Noriu parodyti, jog yra dar žmonių, į kuriuos ji gali atsiremti" - Atsiremti į "mirties trokštantį" mokinuką,kuris, diktantą rašydamas, įsivaizduoja mokytoją "raudojančią"? Common. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-09-28 14:07
gunta

čia  (jūsų tekste) nei išminties, nei tikrų jausmų , o emocinis paistalas ir dramatiškas iki dangaus seilėjimasis; čia yra,  (jūsų rašliavoje) toks negeras mėgavimasis, mėgavimąsis kitam patiriant artimojo netekties jausmą - jį išgyvenant, mėgavimasis savimi "ale gailestingu, suprantančiu, užjaučiančiu" visa tai dramatizuojant ir lendant, trūks plyšai, išgyvenančiam netektį į dūšią... Norėjimas matyti kažką silpnu, gailesčio vertu - argi tai gerai?... IŠSAMIAU:

išgyventi artimo žmogaus išėjimą, tenka kiekvienam žmogumi jo gyvenime. IR...
Jei (savo kūrybos rašinyje) dar sakytum, kad mokytoja palaidojo sūnų, ar dukrą - t.y. jau ne tėvą, motiną, o savo vaiką, kuris ėmė (sakykim mokyklos tualete) ir pasikorė, nes labai mylėjo savo motiną ir sunkiai išgyveno žurnaliųgų puolimus, viešas patyčias, kaip kokios Graužinienės sūnelis, juk jis myli mamą, ir štai, viešas asmuo - o jis nepasiruošęs tokiems gyvenimo fokusams... (Graužinienė neišeina į darbą, nors jis tik dingo - ir neduok die... ) ania?... tai štai, jei pavyzdžiui jūsų lyr her mokytoja, būtų palaidojusi savo ne tėvą, o sūnų,  tai tada gal ji ir galėtų būti taip įvardinta - "sugniuždyta viduje", na, o dabar, negi ta mokytoja dvasiškai dar visai nesubrendusi - nežino, kad žmonės miršta, kaip ir kiti gyvi sutvėrimai žmonės miršta taip pat... lapai rudenį juk miršta, jie gyvi buvo, tai mirė - atėjo ruduo - ciklo pabaiga, ir jie iršta - nes juk buvo gyvi,  pavasaryje gimę, skleidėsi, žaliavo,  stiebėsi į saulės šviesą - į zenitą keliami šakų, gimė nes mito, gimė misdami rudenio krituoliais - kitais numirusiais lapais... Mirtis yra Gyvenimui - nemanai?.. tai štai, jei būtų nors kokia priežastis jai būti sugniuždytai, mat labai daug seilėjamasi apie jos sugniuždytą vidų, ir mėgaujamasi tuo "koks aš supratlyvas  ir jautrus draugelis, aš palaikau tave" :D ką? na, gal rašyk, kad nors kaip pateisinti, kad pasikorė jos vaikas, tada gal ji ir bus sugniuždytu vidumi tapoma, bent priežastis tam... tačiau tada, stipri blogąja prasme - ko dar diktantą atėjo diktuoti būdama ant isterijos slenksčio - kuo mokinukai kiti kalti - ar dabar reikia pamokas sustabdyti, ką?.. (juk sunku tėvams laidoti vaikus - būtų bent priežastis tam sugniuždymui.) tai jau nors tiek tada būtų pagrįsta  rašliava jūsų, o mirtis ateis kartą pas kiekvieną gimusį, jis jau ją turi - nes yra gyvas, nes gyvena; Mirtis aplankys visus be išimties, nes mirsi ne todėl, kad sergi - bet dėl to, kad gyveni... išgyvens siela ir mirties reiškinį, jei jau gimė kūnu; Mirtis yra Gyvenimui būtina sąlyga, Mirtis yra skirta Gyvenimui.

(šiandien ką valgei? visa tai buvo gyva, o mirė, ir valgai - kad gyventum... kai mirs tavo kūnas, atsilaisvins daug maisto kitiems gyviesiems... ką?.. sakai geriausius aplanko, mhmmm. ir kas dabar taip pagal tave sutvėrė?..

apie jausmus:
/-155-/
Tragizmo suvokimas silpnėja, ir stiprėja kartu su jausmais.
F. NYČĖ
IV-SKYRIUS "aforizmai ir intermedijos"

matai, jei mokytoja labai mylėjo savo tėvą, vis tik neturėjo tai būti suvokimas tos netekties, kaip tragedija, juk visi gimę miršta, mirė Tėvas, ne Sūnus, kaip tu į tai?
o kiek jausmai stiprūs, vėl gi pamąstykite apie tai,kas čia pasakyta:
◘ • ◘
Kai pasiūlėte čia pasilikti vieneriems metams, žadėjote man, jog atrasiu didį džiaugsmą, – tarė mokinys Suzukiui Rošiui, kai juodu gurkšnojo arbatą Tasadžaroje, Suzukio namelyje. – Kad atrasčiau tą didį džiaugsmą, pirmiausia privalau atsikratyti troškimo gyventi, ar taip, Roši?

– Taip, – atsakė šis, – tačiau negalima išsiugdyti troškimo mirti.


iš knygos kurioje apie Dzeno mokytoją pasakoja jo mokiniai. pavadinimu "Nutvieksti vieną pasaulio kertelę"
____
paskaitykite dabar dar kartą savo rašinį. - ką jūs prikalbėjote savo rašliavoje apie tokį reiškinį kaip Mirtis, kai tas reiškinys yra tik būtina gyvenimo sąlyga. jūs juk valgote tai,kas buvo gyva; kad ir vegetaras esate, bet morkos irgi gyvos.... O salotos, na o kalakutas padėkos dienai, o žąsis per Kalėdas, su obuoliais - visa tai juk buvo gyva, o nevalgysite, na nepamaitinsite kūno, ir jis išsekęs , be maisto, be vandens. be oro, visa tai yra maistas - kūnas be maisto numirsit;  tai štai, mirties reiškinys yra ne jokia bausmė - tai būtinas sraigtelis PERPETUUM MOBILE , be kurio nėra to amžinojo variklio - to perpetuum mobile; jame mirties reiškinys būtinas varžtelis.

ir jei žmogus palaidojo tėvą, (kaip kad rašai čia savo publikuojamame tekste - grožinėje prozoje)  ir tas žmogus (lyr her.)  pasirinko ateiti į darbą ir vesti pamokas, tai rašyk jau diktantą šventai, ir susikaupk į kiekvieną žodį, taikydamas taisyklę tiksliai ir uoliai, kaip niekada, jei nori jį palaikyti  - būsi pats artimiausias ir palaikantis jį, jo pasirinkime, kad jau taip nori būti savu - gerbk jo pasirinkimą, nelysk į dūšią, kai jis šypsosi ir nieko nenori į ją įsileisti, kaip dabar taip barbariškai laužtis, ar kad pasimėgauti jo išgyvenimu - dvasinis familiarumas pas jūsų kyr. her tiesiog gigantiškas...pabandyk dabar suvokti kritiką, ir tada vėl skaityk ką parašei - manau viską pamatysi kas yra ne taip. o jautrumo jame visiškai nėra, nu visiškai - dramatizmo pūtimas, ant lygios vietos, ir mėgavimasis tuo.
P.S.
(Sėkmės rašyme. Jums pavyks - tik reikia pradžiai šiek tiek giliau pamąstyti apie viską t.y. tiek psichologiniu dvasiniu aspektu, tiek egzistenciniais klausimais, pajausti Būties srovenimą, ir nedraskyti be ryšio su visu tuo aistrų dramatiškai - tai nėra nei jausmai, nei išmintis, nei tiesos - tikrai ne. ) 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą