Miestas paviliojo (pabaiga)

Kai Benediktas, pavaikščiojęs po kiemą, grįžo į namus, Pranutė atnešė jam į valgomąjį pietus. Viską padėjusi ant stalo jau norėjo išeiti, bet ponas Benediktas pakvietė ją prisėsti.
– Klausyk, mergužėle, – sušneko jis, baigęs valgyti sriubą, – tai sakai, kad su ta valgykla tau neblogai sekėsi?
– Visai neblogai. Tik tiek, kad neilgai teko dirbti.
– O kodėl sugalvojai viską išsiparduoti? Kai jau taip gerai buvai įsikūrusi?
– Buvo tam priežasčių, o be to ir advokatas taip patarė. Sakė, kad dabar ir vėl pakilo nekilnojamo turto kainos.
– Na, čia ne mano reikalas, – nesigilino Benediktas, – bet aš galvoju ar nevertėtų ir vėl atnaujinti tą verslą? Tu niekur neskubėk iš čia, palauk, gal vėl nukris kainos, – pajuokavo jis. – Gyvenk čia ir toliau, vietos užtenka. Siūlau vėl iš naujo atidaryti valgyklą. Noriu savo akimis pamatyti kaip vyksta prekyba. O jeigu atvirai, tai ir aš norėčiau prisidėti prie to verslo. Ar priimsi mane už kompanjojną?
– Kodėl gi ne? – juokėsi Pranutė, – bet šis mano verslas daugiau moteriškas. Man, pavyzdžiui, užtenka ir tokio pelno, o vyrams gali pasirodyti per menkas. Jų didesni reikalavimai.
– Kiekvienas didelis biznis prasideda nuo kuklios pradžios. Tai ką? Sutariam? – ištiesė jis ranką kitoje stalo pusėje sėdinčiai Pranutei. – Vakar pavaikščiojau, gerai viską apžiūrėjau. Kiemas didelis yra kur plėstis. Kai tik sulauksim pavasario, ardysim vieną valgyklos sieną ir plėsim pastatą iki pat sodo. Paliksim tik pravažiavimą iki malkinės ir šiukšliadėžės. Tą patalpą, kuri dabar yra, dalinsime pusiau lengva pertvara. Vieną pusę jungsim su nauju pastatu, o antroje liks krosnis, viryklė ir lentynos su indais. Tokiu būdu pasidarys pakankamai vietos, kad laikui bėgant, galima būtų atidaryti restoraną.
– Oho kokie planai, – neiškentė neįsiterpusi Pranutė, – ar aš nesakiau, kad vyrams per menkas verslas tokia valgyklėlė..
– Pravers. Žmonėms mieste vis tiek reikia kur nors pavalgyti. Kas užeis į valgyklą, kas į restoraną. Vieta čia gera, centras, visada pilna žmonių. Aš ir pirkdamas namą apie tai pagalvojau, kadangi visą laiką ketinau imtis verslo. Ta tavo valgykla kaip tik ir bus mano rimto biznio pradžia. Beje, kas ta moteris su mergaite? Mačiau ryte, kai nulipo nuo viršaus ir išėjo nį gatvę?
– Tai sena mano draugė. Kai buvau viena tame name, tai priėmiau pagyventi, kol susiras butuką.
– Nenoriu, kad čia maišytųsi pašaliniai žmonės. Manau, kad neturėsime dėl to kokių nemalonumų? – Benediktas griežtai pažvelgė į Pranutę.
– Ji viską žino ir jau susirado vietą kur gyventi. Tik laukia kol atlaisvins butą senas nuomininkas, – nelabai tvirtai atsakė Pranutė.
– Tai gerai, o mes pabandysim kartu atgaivinti pačios valgyklą.
– O ką man daryti su broliu? – nedrąsiai paklausė Pranutė, – jis irgi čia pašalinis. Kai likau viena, tai pasikviečiau, kad man padėtų. Galiu jį išsiųsti namo. Aš jam niekuo neįsipareigojusi.
– Gali likti ir brolis, – trumpai pagalvojęs, pasakė Benediktas. – Per žiemą, kaip ir pridera vyrams, apsirūpinsime malkomis. Pirksiu iš girininkijos tiesiog rąstus, o mes abudu supjausim, sukaposim ir paruošim kūrenimui. Taip bus žymiai pigiau, o kai ateis pavasaris ir prasidės statybos, atsiras tiek ir tiek darbų ir jam
– Rytoj nekūrenk krosnių viršuje, – iš vakaro perspėjo Juozą Pranutė.
– Kodėl? – nustebo šis.
– Taip reikia, – nieko nepaaiškino Pranutė broliui, – tik daryk kaip sakau. Kurį laiką viršus pabus nekūrentas.
Sužinojusi, kad namas parduotas, Simona kaip mat nulėkė pas savo advokatą, bet šį kartą ir jis pripažino, kad reikalas komplikavosi. Advokatas, matydamas kaip Simona susinervino, paskubėjo ją nuraminti.
– Kai bylą laimėsime, tapsite paveldėtoja ir tada galėsite per teismą iškeldinti naują savininką, – taip kalbėdamas, advokatas nenorėjo prarasti klientės, iš kurios dar ir ateityje tikėjosi pasipelnyti.
Iki šiol būdama įsitikinusi, kad bylą laimės, dabar Simona pradėjo abejoti. „ Viskas užsitęsė. Namas parduotas. Naujas savininkas manęs čia nelaikys ir teks iš čia išeiti. Kiek aš išleidau pinigų, kiekvieną kartą mokėdama advokatui, mokėdama liudininkams. Ir galo nematyti. Tuo labiau, kad jau kelinta diena niekas viršuje nekūrena krosnių“, – nusiminė Simona.
Nekūrenamuose kambariuose šalta kaip ledainėje. Nušalo ant palangių gėlės, didžiulių langų stiklai apsitraukė šerkšnu taip storai, kad nors rogėmis važiuok. Per naktį, užsiklojus šiltais patalais sušyli, bet kol atsikeli, apsirengi šiltais drabužiais, tai krečia drebulys taip, kad net dantys barška. „ Juk taip galima ir susirgti. Tenka sprukti iš čia, kol dar laikas“, – nutarė Simona.
Iškentusi šaltyje dar vieną naktį ir išleidusi Aušrytę į gimnaziją, Simona susikrovė savo daiktus į lagaminus ir antrą kartą paliko tuos namus, jau nebesitikėdama kada nors į juos sugrįžti. Netiki ji, kad bylą pavyks laimėti. Niekas nevyksta taip greitai, kaip žadėjo advokatas. Pirmas teismas dar net neprasidėjo, jau bus reikalingas ir antras. Nepavyks taip paprastai iškeldinti naujo savininko. Čia jau nepadės jokie samdyti liudininkai. Žmogus, sumokėjęs tokius pinigus, kovos už savo teises į turtą iki paskutiniųjų. Simonai tektų susidurti su daug stipresniu priešininku nei Pranutė.
Po susitarimo su Benediktu Pranutė su Juozu liko gyventi tuose pačiuose namuose. Kai nebeliko Simonos, Juozas vėl grįžo prie savo darbų. Rytais ir vakarais kūrena visas krosnis ir  vėl šilta, jauku namuose. Gaila, kad nušalo gėlės, tačiau naujam šeimininkui jos mažai rūpi. Juozas su visais vazonėliais jas išnešė į šiukšliadėžę, o Pranutė švariai nuvalė palanges. Surinkusi ir išvėdinusi Simonos sugulėtus patalus, sudėjo juos į komodą, išplovė grindis ir kambariai viršuje vėl atgavo savo jaukumą. Ponui Benediktui leidus, Pranutė pasiklojo viename kambaryje sau patalus, o savo kambarėlį vėl užleido Juozui.
Padariusi tvarką namuose, Pranutė pasikvietė Olę ir jos abi ėmė tvarkyti valgyklą. Kai visur kruopščiai buvo nuvalytos dulkės, išplautos grindys, baltomis staltiesėmis uždengti stalai, Pranutė, nupirkusi mieste, atnešė šviežių produktų ir abi su Ole užkūrė viryklę. Jau pietums moterys spėjo paruošti valgius. Po trijų savaičių pertraukos valgykla ir vėl atvėrė  duris ir vartus lankytojams.
Pirmomis dienomis žmonių buvo nedaug, bet greitai sugrįžo buvę nuolatiniai lankytojai, atsirado naujų ir verslas atgijo. Savaitgaliais Juozas važiuoja į vasarnamį, patikrina, perrenka obuolius ir kriaušes. Sugedusius išmeta į kompostinę, o sveikus, gerai išsilaikiusius veža namo. Vaisių užtenka visai savaitei, o kai į savaitės pabaigą pritrūksta, Juozas ir vėl atveža.
Pusrytį, pietus ir vakarienę visi trys namo gyventojai valgo valgykloje, o po vakarienės išsiskirsto kas sau. Juozas eina į savo kambarėlį, o Benediktas su Pranute ateina į valgomąjį. Benediktas atsineša du didelius aplankus. Vienas skirtas pajamoms užrašyti, kitas – išlaidoms. Benediktas tvarko apskaitą, kad mėnesio gale, viską susumavus, būtų galima matyti koks šio verslo pelnas. Ši visa buhalterija Pranutei mažai rūpi, ji tik stengiasi kaip galima skaniau pagaminti valgį ir daugiau pritraukti svečių. Ji nenori nuvilti šeimininko, kad jis nesigailėtų pakvietęs ją bendram darbui.
Baigę apskaitą, jie išsiskirsto į savo kambarius, bet kitą kartą ir ilgiau pasėdi, pasišneka.
– Iš kur pas tave, mergele, tiek turto? – kartą lyg tarp kitko paklausė Benediktas, – sakyčiau mirė ir paliko vyras. Bet esi ne našlė. Pavardė mergautinė. Tai gal tėvas buvo koks turtuolis valdininkas ir mirdamas paliko? Negalėjai gi tiek visko prigyventi tokia jauna. Aš dvidešimt metų plūkiausi  Amerikoje kol pasidariau šiek tiek kapitalo, o čia? Ir toks namas, ir tokie baldai, ir kilimai, liustrai, aksominės sofos... Ir dar vasarnamis. Įdomu būtų jį pamatyti.
– Ateis vasara ir pamatysit. Gražu ten ypač pavasarį, kai sužydi vaismedžiai, vaiskrūmiai. Yra ten didelis rūsys, pritaikytas vaisiams ir daržovėms laikyti, stikliniai šiltnamiai ankstyvoms daržovėms auginti. Nuo pat pavasario ankstyvos daržovės, o per visą vasarą netrūksta vaisių ir uogų. Ir paliko man visa tai nei vyras, nei tėvas, o visai svetimas žmogus.
– Štai kaip? – Benediktas smalsiai ir kartu įtariai į ją pasižiūrėjo. – Ir už ką jis toks geras buvo? – paklausė šiek tiek pašaipiai, – nepaliks gi šiaip sau už dyką. Reikėjo kažkaip užsipelnyti.
– Ir užsipelniau, – pareiškė Pranutė. – Žmogus buvo vedęs dar caro laikų generolo dukterį ir visas tas turtas jai priklausė. Išgyveno su ja keturiasdešimt metų. O kai vaikų nesusilaukė, tai mirdama, aišku, kad viską paliko vyrui. Būdamas našlys, vedė už save keturiasdešimčia metų jaunesnę mergaitę iš mūsų miestelio, bet su ja išgyveno vos vienerius metus. Ji prieš tekėdama jau turėjo mylimą vaikiną, su kuriuo ir pabėgo, palikusi vyrą. Tuo metu aš čia buvau tarnaitė ir kai po viso to sukrėtimo žmogus susirgo insultu ir paraližiuotas šešis metus gulėjo ant patalo, aš jį slaugiau. Buvo labai sunku, bet jis prašė, kad aš jo nepalikčiau. Mokėjo man šimtą litų per mėnesį. Būčiau slaugius ir ilgiau, bet žmogus mirė viską man palikdamas. Štai koks jis buvo man dėkingas. Atrodo, kad nieko ypatingo nepadariau, tik dirbau darbą, o jis man mokėjo.
Dabar jau Benediktas pažvelgė į Pranutę visai kitomis akimis. „ Tokia simpatiška, nuoširdi mergina, nieko nesitikėdama, aukojo gražiausias savo jaunystės dienas ligonio slaugymui. Už šimtą litų?.. Bet jai pasisekė. Žmogus, reikia manyti, buvo padorus, kad įvertino jos auką ir nors tokiu būdu sugebėjo atsidėkoti. Ji tikrai to verta. Ir išvis, iš kur tiek energijos, kad norėdama pati apsirūpinti savo gyvenimą, rizikavo santaupomis ir sukūrė versliuką? O kaip skaniai gamina valgyti... Moka viską gražiai pateikti... Gyvendamas Amerikoje maitinausi pigiose valgyklose, kur gaudavau tradicinį maistą, o dabar, valgydamas šios merginos paruoštus valgius, kad ir nebrangius, bet skaniai paruoštus, patyriau didžiulį malonumą. Štai ką reiškia gera šeimininkė. Kažin, kiek galėtų būti jai metų? “ – paskendo apmąstymuose Benediktas.
Per žiemą valgykloje vis didėjo pelnas, o Benediktas kruopščiai vedė pajamų ir išlaidų apskaitą. Išlaidų susidarė tikrai nemažai. Buvo visiems metams nupirktos malkos, su meistrais pasitaręs, Benediktas lentpjūvėje pirko sausos medienos statyboms, o kai atėjo pavasaris, išlaidų susidarė dar daugiau.
Kad nesitrukdytų valgyklos darbas, priestatą statė ir įrenginėjo, neišardę valgyklos sienos. Ir tik tada, kai viskas buvo baigta, įstiklinti langai, viskas nutinkuota ir išdažyta, išgriovus sieną, valgykla buvo sujungta su nauju priestatu. Krosnis ir viryklė nuo bendrų patalpų buvo atskirtos ir taip susidarė tris kartus didesnė svečių salė. Iki rudens priestatas buvo pilnai įrengtas ir Benediktas jau vaikščiojo pas prekybininkus, ieškodamas tinkamų baldų.
– Dar praeis kiek laiko, kol susipirksiu įrangą ir baldus, o jau po Naujų metų imsiu leidimą ir atidarysiu restoraną, – džiaugėsi Benediktas, – tada ir pamatysim katras gauna daugiau pelno, – linksmai šaipėsi iš Pranutės, – tu ar aš? Dar prie restorano labai tiktų ir viešbutis, – jau rimtai kalbėjo Benediktas, bet Pranutė tik nusijuokė.
– Viešbučiui nebe užteks kiemo. Nebent sodo vietoje. Reiktų išpjauti medžius ir pastatyti viešbutį. Daugiau nėra kur.
– O kambariai viršuje? Kam juos tuščius laikyti? Kaip ne kaip, bet žmonės jau galėtų nakvoti.
– O kur aš tada dėsiuosi, kai kambarius atiduosite svečiams? – ne juokais susirūpino Pranutė, bet Benediktas, šelmiškai į ją pasižiūrėjęs, plačiai nusišypsojo ir linksmai pasiūlė išeitį.
– Tekėk už manęs ir galėsime gulėti vienoje lovoje...
Pranutė nors ir suprato, kad tai buvo pasakyta juokais, vis tik trumpam pasimetė ir užraudo.
– Na, jeigu jau kitaip neišeina... – bandė ji juokauti, bet Benediktas staiga surimtėjo.
– Juokas juokais, bet iš tikrųjų kuo bloga būtų iš mūsų pora? Man jau greitai keturiasdešimt, o tu turbūt neturi trisdešimties? Jaunų dvidešimtmečių panų man nereikia. Ne pirmas toks nutikimas sviete kaip su tavo šeimininku buvo. Dažnai pasitaiko, kad jaunos žmonos palieka savo senus vyrus. Nenoriu, kad ir man panašiai atsitiktų. Noriu tokios, su kuria galėčiau kartu pasenti. Ko gero abu patekom į taip vadinamą antrąją jaunystę, bet porą vaikučių dar spėtume užsiauginti, kad nereikėtų užgyvento turto palikti svetimiems... Girdėjau, kad vyresnių tėvų užauga protingi vaikai, – nusijuokė Benediktas. – Ir iš Amerikos paskubėjau grįžti, kad spėčiau investuoti uždirbtus pinigus ir sukurčiau šeimą. Jeigu tik tu sutiktum už manęs tekėti, sakyčiau, kad man pasisekė. Per tą laiką kol mes bendraujam, iš visų pusių prisižiūrėjau į tave. Nieko netrūksta. Ir graži, ir darbšti, tvarkinga... O kokia gaspadinė! Tokią aš labai mylėčiau, gerbčiau, šenavočiau iki pat gyvenimo galo... Bet jeigu nenori, tai sakyk tiesiai, nesivaržyk. Abu esam ne piemenys ir suprasim vienas kitą. Gal tu išvis negalvoji tekėti, o gal lauksi jaunesnio? Kad jau pradėjom tokią šneką, tai baikim iki galo.
– Kodėl ne – pagaliau atgavo žadą Pranutė, – iki šiol mergauju tik todėl, kad nebuvo kada nė pagalvoti apie vedybas. Prie ligonio buvau pririšta kaip šuo prie lenciūgo. Nei aš ką mačiau, nei mane kas matė. Dažnai pagalvodavau, kad taip susidėjus aplinkybėms, turbūt liksiu netekėjusi. Bet kaip ir visi vaikų norėjau ir aš... Šitas tamstos pasiūlymas mane labai nudžiugino. Nė nepagalvojau, kad toks šaunus vyriškis, amerikonas manimi susidomės. Nei pažinau, nei bendravau, nei turėjau kokio vyro. Tamsta man pirmas, kuris mane pamatė ir įvertino. Jeigu tik imsit, tai aš su didžiausiu džiaugsmu tekėsiu už jūsų.

****

Saulėtą vasaros rytmetį, Benediktas sėdėjo terasoje ir skaitė iš pašto dėžutės atsineštus laikraščius. Pranutė, atnešusi kavinuką kvapnios, garuojančios kavos, prisėdo šalia.
– Tu tik paklausyk, ką rašo laikraštis,  – Benediktas kreipėsi į žmoną, – kokia keista žinutė. “ Vakar Laisvės alejoje prie juvelyrinės parduotuvės buvo užpulta moteris. Plėšikai, pagrobę moters rankinę, pasišalino. Kaip teigė nukentėjusioji, rankinėje buvo vertingi antikvariniai juvelyriniai dirbiniai. Policija pradėjo nusikaltėlių paiešką ir kviečia, įvykį mačiusius liudininkus, atsiliepti”. Nieko sau… Kas nešiojasi rankinėje tokius vertingus daiktus? Jų vieta seife, po keliais užraktais. Iš kur pas moterį tos brangenybės? Čia kažkas įtartina. Gal kokia tarnaitė  šeimininkus apšvarino?
„Negi tai būtų Simona? Pritrūkusi pinigų, gal ėjo pas juvelyrą? Bet ne, tai ne ji. Noriu tikėti, kad tai ne ji... – vijo tokias mintis Pranutė, – o aš jos ilgiuosi, ilgiuosi kaimo vaikystės Simonos“.