Miestas paviliojo (15)

Užgniaužus visas savo ambicijas, Simona jau gyvena pas Pranutę. Sąlygos puikios. Vienas kambarys jai, kitas dukrytei Aušrytei. Kiekviename kambaryje sofa, ant kurios gali miegoti, pasiklojus savo kraitiniais patalais. Kai, atvažiavusi pas Anicetą, Simona atsivežė kraitį ir susidėjo į komodos stalčius, taip ir dabar viską rado net nepajudintą. Pranutės dėka tiek metų vėdinami ir prižiūrimi  iki šiol išgulėjo nė nepatiesti.
Simona, kad ir susitaikė su esama padėtimi, bet vis dar giliai širdyje pavydėjo draugei, nors stengėsi neišsiduoti. O Pranutė visada buvo maloni ir nuolaidi.
Taip viena prie kitos prisitaikydamos, gyveno, galima sakyti, draugiškai, bet valgį gaminosi atskirai. Taip panorėjo Pranutė.
– Aš esu viena ir maisto nesirenku. Kartais visą savaitę neverdu sriubos. Perkandu sausai kas papuola, kad ir šaltą užkandį, kad ir vakarykštį. Man užtenka užsigerti arbata ir aš jau pavalgius. O pas tave šeima. Tu turi mergaite rūpintis. Virkit, gaminkit kada tik norit, o aš spėsiu tada, kai bus laisva viryklė.
Tvarkyti būstą buvo susitarta taip pat. Kadangi Simona gyvena viršuje, tai savaime suprantama, tvarkys antrą aukštą, o Pranutė susitvarkys apačioje. Taip pasiskirsčiusios darbus, jos išvengė galimų barnių ir nepasitenkinimo.
Pranutė atsikelia anksčiau, pavalgo pusrytį ir imasi darbų, o Simona pavalgiusi skaito laikraščiuose skelbimus ir išeina ieškoti darbo. Likusi su Pranute, Aušrelė išplauna indus, išneša šiukšles, išpurto prieškambario takus ir atneša vandens. Toks jai skirtas darbas. Kai visi darbai padaryti, Pranutė atsineša dėžutę su siūlais, abi sėda prie stalo ir prasideda pamokos.
Pranutė moko Aušrytę nerti vąšeliu, megzti virbalais, o kai išmoks, bus galima parodyti, kaip reikia siuvinėti.
Pranutė ir Simona tokių metų jau daug ką mokėjo, tačiau Aušrelės mama kažkodėl iki šiol dukros nieko nemokė. Pranutė ir mergaitė daug laiko praleidžia kartu. Jos ir patyli megzdamos, ir pasišneka. Dažniausiai Pranutė Aušrytės šio to paklausinėja.
– Kaip tau sekėsi mokykloje,  – kartą paklausė Pranutė, – ar gerus gaudavai pažymius? Ar nesunku buvo mokytis?
– Sekėsi gerai, mokytis man nė kiek nesunku, man patinka. Norėčiau mokytis ir toliau.
– Galėsi mokytis, svarbu, kad nori. Čia Kaune yra ne viena gimnazija.
– Jeigu tik mama leis. Sako, kad mokslas brangiai kainuoja, – nuo mezginio pakėlė galvelę mergaitė.
– Manau, kad leis, – nuramino Aušrelę Pranutė, – čia, vietoje gyvenant, ne taip ir brangu. Butas nekainuoja, o už mokslą sumokėti mama kaip nors įstengs. Kad tik ji gautų darbo.
– Ką ji pasakys parėjusi, – pažvelgė į tetą Aušrelė, – kaip norėčiau, kad jai pasisektų.
– Dabar labai blogas metas, – apgailestavo Pranutė, – bedarbystė visoje Lietuvoje. Sunku ko nors tikėtis, bet anksčiau ar vėliau būtinai susiras.
– O jeigu ne? – nerami Aušrelė.
– Kai ką sugalvosime, bet į gimnaziją būtinai išleisim. Nesirūpink. O kas tau išrinko tokį gražų vardą? Mama ar tėtis.?
– Mamytė sakė, kad ji, o tėtis neprieštaravo.
– Gražus ir dar negirdėtas. Aušra... ir sugalvok man taip, – stebėjosi Pranutė, – o krikštijo turbūt evangelikų bažnyčioje?
– Mama sako, kad aš visai nekrikštyta.
– Negali būti. Juk lankei mokyklą. Ar ten nereikalavo metrikų?
– Nežinau, klauskit mamos. Manęs niekas nieko neklausė. Lankiau mokyklą ir tiek.
– Būtinai pasiklausiu. Norint įstoti į gimnaziją, gali pareikalauti metrikų. Tą reikalą reikia būtinai sutvarkyti.
Kai duryse pasirodė Simona, abi padėjo darbus į šalį.
– Na kaip? – paklausė Pranutė, nors, tik ją pamačius, galima buvo suprasti, kad nieko gero.
Neklausk, – atėjo ir Simona prie stalo, – kur tik aš nebuvau. Ir pagal paskelbtus adresus, ir šiaip užeidinėjau į įstaigas, valgyklas, restoranus, kavines. Visur tas pats atsakymas. Arba jau gavo žmogų, arba nereikia. Niekur net nepasiūlė, kad ateičiau ar už dienos, ar už savaitės. Niekur nesuteikė nė mažiausios vilties.
– O aš štai ką pasakysiu. Gal taip net geriau? – lyg paguodė Pranutė. – Kol dar nedirbi, esi laisva, tai susitvarkyk savo reikalus. Ar tiesa, kad mergaitė nekrikštyta?
– Tai jau taip, – teko prisipažinti Simonai.
– Tai ko lauki?
– Nenorėjau krikštyti evangelikų bažnyčioje. Norėčiau, kad Aušrelė būtų katalikė.
– Bet pačiai irgi metas grįžti į katalikų tikėjimą. Ar nemanai?
– Dažnai pagalvoju, bet kaip?
– Ogi visai paprastai. Prieik išpažinties, viską prisipažink kunigui, jis ir patars ką daryti. Pasakyk, kad labai gailiesi, nori vėl grįžti į katalikų bažnyčią. Pamatysi, ką kunigas pasakys.
– Gal iš tikrųjų reiks taip padaryti, – nelabai ryžtingai, bet sutiko Simona. – Man irgi ne mažiau rūpi tas mano persikrikštijimas. Guli kaip akmuo ant krūtinės. Bet galvoju gal vėliau, gal pirmiau reikia susirasti darbo.
– Kai dėl darbo, tai aš dažnai pagalvoju, ar nereikėtų mudviem imtis kokio nuosavo verslo? Aš irgi negaliu taip nieko neveikdama sėdėti visą gyvenimą. Man irgi reikalingos kokios nors pajamos. Jeigu taip visą laiką imsi iš banko, tai ten irgi vieną kartą viskas baigsis, – tik dabar prakalbo Pranutė, apie ką dažnai pagalvodavo. – Tik pažiūrėk, kiek mieste yra visokių arbatinių, kavinių, užkandinių, ledainių... Ir visos dirba, neužsidaro. Turbūt gauna kokio tai pelno? Jeigu neapsimokėtų, tai nedirbtų. Abi mokam kepti ir virti. Tokios kavos, kaip mus mokė vienuolės, visam Kaune nerasi. Jei ne kavinę, tai valgyklą tikrai galėtume atidaryti... Kai ateina ruduo, tai ir čia, ir vasarnamyje už miesto pilni sodai vaisių ir uogų. Virtume sriubas, keptume bandeles su mėsos ir uogų įdaru. Arba tiesiog virtume uogienes pardavimui. Spaustume sultis, gamintume gaiviuosius gėrimus. Žmonės mieste viską perka. Kad tik būtų skanu, šviežia ir gražiai atrodytų. Mūsų vieta gera, pats centras. Ir mūsų, ir artimose gatvėse visad pilna žmonių. Iškart būtų galima viską gaminti pigiai, kol turėsime nuolatinių lankytojų, o paskui būtų galima šiek tiek pakelti kainas, kad pasidengtų savikaina, na ir mums truputis liktų. Svarbu gerai užsirekomenduoti.
– Palauk, – pertraukė įsismarkavusią Pranutę Simona, o kur visa tai manai daryti? Na, virti, kepti... Juk tam reikia patalpų.
– Na, o tas didžiulis rąstų pastatas kieme? Kur laikom rakandus. Ar ne gerai?
– Bet gi be langų... Daugiau panašus į tvartą gyvuliams laikyti. O kepimui ir virimui reikia dar ir specialios viryklės su didele orkaite, – kažkas nesuprantamo Simonai.
– Svarbu, kad yra sienos ir stogas, o langus galima bet kur išpjauti. Ne kokią ten viryklę statysim, o mūrysim tokį pečių, kuriame bus galima dideliais kiekiais kepti bandeles, pyragus... Pagaliau duoną. Prie pečiaus vietoje prieždos primūrytume ir viryklę su orkaite. Galėtume virti ir sriubas, ir mėsas, ir uogienes bandelėms, ir kompotus bei vandenį gaivinantiems gėrimams.
– O kur laikysi malkas?
– Malkoms galima pastatyti lengvą pastatą. Nebūtinai malkas laikyti tokiame dideliame pastate.
– Bet visa tai kainuos nemažus pinigus. Aš savo pinigų negaliu išleisti tokiems niekams. Aš neprisidėsiu. Bus kada kas nors ar nebus, o man gyventi reikia. Niekas nežino, kada aš pagaliau gausiu darbo.
– Nereikės tau jokio darbo. Pamatysi kaip mes užsidirbsime, – įsitikinusi Pranutė, – bet man reikia, kad tu padėtum. Vienai man visa tai sukurti  bus per sunku.
– Žinoma, kad padėsiu. Dirbsim abi, bet pati suprask, kad aš negaliu išleisti paskutinių pinigų. Labai jau rizikinga.
Pranutė ir čia nusileido. „ Pinigų visai tai pertvarkai užteks ir mano, o Simona bus mano pagalbininkė, – nusprendė ji, – neabejoju, kad seksis gerai. Žmonės visai iš nieko pradeda, o aš turiu iš ko. Pinigai tirpsta, kasmet vis mažėja. Kol buvo nemaža suma, nemaži susidarė ir procentai. Iš tų procentų, kuriuos dabar gaunu, vis sunkiau darosi pragyventi. Būtinai reikia kaip nors užsidirbti. Simonos pavyzdys aiškiai parodė, kaip šiuo metu sunku gauti kokio nors darbo“.
Simona jau niekur nebevaikšto, norėdama įsidarbinti. Ji padeda Pranutei, o reikalų atsirado daug. Kai buvo pastatyta gale sodo malkinė, reikėjo ir malkas, ir visus kitus rakandus, kuriais buvo užgriozdintas ūkinis pastatas, išgabenti, kad būtų galima pradėti remontą. Kai prasidėjo statybos, tai nebuvo nei kada atsipūsti., bet darbas namuose tai ne tarnystė. Vieną dieną padarai daugiau, kitą mažiau, o kai kada gali ir visai nedirbti.
Iki rudens Simona susitvarkė savo asmeninius reikalus. Pasikrikštijo pati, pakrikštijo mergaitę. Ji vėl tapo katalike, o Aušrelė per krikštą gavo kitą vardą – Magdeleną, tačiau tai netrukdė ją ir toliau vadinti Aušrele.
Statybos ir remontas vyko sklandžiai. Per mėnesį buvo išpjauti ir įstiklinti langai, sudėtos grindys, nutinkuotos ir nudažytos sienos. Dar už mėnesio buvo sumūryta didžiulė krosnis su virykle. Pastato vidus buvo išdažytas gelsvais, o langai baltais dažais.
Kai darbai buvo baigti, gavosi didelė, erdvi ir šviesi patalpa. Pranutė net neįsivaizdavo, kad bus taip gražu. Ji patenkinta, tik nerimavo dėl krosnies. Kai krosnis išdžiuvo ir meistrai ją užkūrė, kažkodėl nelabai traukė. Dūmų patalpoje nebuvo, bet liepsna mažai plazdėdama stovėjo vietoje ir atrodė, kad tuoj, tuoj užges. Meistrai tikino, kad viskas susitvarkys, nes dabar visi traukos takai dar drėgni. Kelias dienas patalpa buvo laikoma atvira, krosnį laikė atidarytomis juškomis, o paskui pabandė dar kartą užkurti.
Dėkui Dievui, viskas buvo tvarkoje. Krosnis traukė gerai ir šilo, prie krosnies primūryta, gelsvų koklių sienelė, skirta patalpos apšildymui.
– Na, ką dabar pasakysi? – džiūgavo Pranutė. – Štai tau ir patalpa. Ar aš nesakiau?
– Tikrai puiku, – turėjo pripažinti Simona, – bet pinigų išleidai nemažai. Kiek gi tau kainavo?
– Et, – nenorėjo sakyti Pranutė, – dabar tik reikės gerai susipažinti su šitos krosnies „charakteriu“. Reikės išbandyti, kaip ji kepa, kur daugiau laikosi šiluma. Ar viršuje, ar apačioje, ar visur vienodai? Šiandien pat einu į miestą, pirksiu miltų, svieto, kiaušinių ir kepsime obuolių pyragą.