Kiškio pasamprotavimai

Tupi kiškis prie kopūsto,
Nosim bakst – „kažko jam trūksta -
Lyg ir apvali galva,
Kotas tvirtas laiko ją.

Lapų sluoksnių begalybė,
O skanumas jų – saldybė!
Na, tai ko tai galvai trūksta“?
Mąsto kiškis ir pratrūksta:

- Ko čia man dabar parūpo?
Ko čia man užėjo ūpas
Tą kopūstą apžiūrėti
Ir jo galvą tyrinėti?

- Gal labai tapau protingas,
Jei mąstau, ko galvai stinga?
O, gal, kai suvalgau ją,
Svaigsta man pačiam galva?

- Taigi, kur čia šuo pakastas? -
Kiškis garsiai susimąsto,
Ir, staiga - au au, au au!
- Tuoj sučiupsiu, tuoj bus tau!

- Nuo kada aš čia pakastas?
Ką, žvairy, drebi, lyg kąstas?
- Aj, šuniuk, tiktai nepliek!
Posakis toks, na, ir tiek.

- O kopūstas ko parūpo?
Kiški, negadink man ūpo!
- Tai, kad jam kažko tai trūksta...
Oj, žiūrėk, būdelė rūksta!

Šuo kad šoks, ausis pastatęs,
Ir nurūko... kiškis matė,
Kaip jo uodega vizgėjo,
Vos į „kelnes“ nepridėjo.

- Cha, cha, cha, koks aš protingas!
Protas mano koks galingas!
Netgi šuo – ir tas paklūsta...
Visgi, ko kopūstui trūksta?