Arena (9/9)

. Emetas stovėjo arenoje. Akys raibo pažvelgus į žiūrovus, tiek daug jų buvo. Ir visi stebėjo jį. Vieną stovintį tarp vis dar šiltų kūnų. Jis paėmė vieną kardą, pamosavo juo ir atliko kelis efektingus besisukančius kirčius, šitaip džiugindamas publiką, kuri plojo vikriam jo šokiui. Tada paėmė kitą kardą ir atliko kitus veiksmus. Iš arenos vidurio jis įsibėgėjo ir sviedė kardą kaip peilį, kuris besisukdamas nuskrido į tunelį iš kurio Emetas prieš tai pasirodė aikštėje. Po to jis paėmė kirvį ir susirado skydą. Kur, po paraliais, Šanis? Nesikausiu su bailiu. Tegu greičiau ateina. Tegu neleidžia man galvoti. Dabar aš per daug galvoju.

  Jis parodė dar kelis triukus su kirviu bei skydu ir publika vėl sutiko šokį su džiaugsmu. Tik jis vos nesibaigė nesėkme, kai šokėjas paslydo ant kažkieno vidurių ir tik per plauką išsilaikė ant kojų. Reginys atrodė gana įspūdingai, o pasidavus bendrai nuotaikai – netgi magiškai. Tačiau Emetas nesijautė esąs kažkoks burtininkas. Jis jautėsi taip pat, kaip pastaruosius dešimt metų.

  Arenoje stypčiojantis karys buvo aukštas ir atletiškas. Jo galvą dengė juoda kaukė, kurios didelės, pusę veido apimančios akys matėsi net iš paskutinės tribūnų eilės. Kario akis visiškai slėpė juodas audeklas, todėl viskas jam atrodė tamsiau, nei iš tiesų buvo. Iš šonų kaukę puošė spalvotos juostelės, tvirtai prisegtos metaliniais kabliukais. Raudonos, geltonos, baltos ir juodos. Burnos vietoje švietė balta dėmė. Kovotojo šarvai derėjo prie kaukės. Tai buvo odinis rūbas su tam tikrose vietose įsiūtomis alavinėmis plokštėmis. Šarvus dengė juoda marška, prie kurios prisiūtos plaikstėsi didelės tokios pat spalvos atplaišos bei plonos juostelės, kaip ir ant kaukės. Net sandalai ir tie buvo juodi. Karys atrodė kaip pamišėlis, tačiau įspūdingas pamišėlis.

  Jis paėmė kažkieno mėsos gabalą ir išsitrynė juo baltą savo burną. Tai žiūrovams patiko dar labiau, tačiau jų entuziazmas negailestingai blėso. Džiaugiatės, taip? Norit kažko gražaus? Įdomu, ar suprantat, ką darot? Vis dėlto Emetas maivėsi ir pataikavo publikai. Kol išgirdo baisų ūkimą.

  Kai Šanis galiausiai pasirodė, žiūrovų akyse jis atrodė esąs dar didesnis blogietis, nei paprastai. Ir taip Dievų kovos laukimas užtruko per ilgai. Dar betrūko, kad kažkas vilkintų išsvajotą spektaklį. Adiras apsisuko ir įsižiūrėjo į išlindusį į šviesą priešininką. Šanis ėjo lėtai. Jis ėjo ne į kovą, o tiesiog, lyg neturėdamas sau vietos. Kai jis šiek tiek priartėjo, pasimatė kaip priešininkai skiriasi. Adiras buvo visa galva aukštesnis ir gerokai stambesnis. Šanis kur kas liaunesnis, o dėl to, kaip jis ėjo ir kiek laiko nesiryžo pasirodyti, daugelis nusprendė, kad jis bus suplėšytas į skutus.

  Adiras žengė į priekį ir kiek prisiartinęs nustebo. Priešininkas ne tik buvo neaukštas. Jis nedėvėjo šarvų. Odinės kelnės ir plonas viršutinis apdangalas, kurį kėlė moteriška krūtinė – tai vienintelė jo apsauga. Tikrai jo? Bet moterys negali dalyvauti Dievų kovoje, pagalvojo Adiras. Priešininko kaukė buvo juoda kaip ir Adiro, tačiau ją puošė įvairių spalvų ruožai, o ant kaktos puikavosi kažkokios baltos ir raudonos runos. Raudonai jas nudažė kraujas, kaip ir didelę dalį kaukės. Dešinė kaukės akis buvo perplėšta ir pro ją žvelgė visiškai žmogiška, žydra akis. Šanis paėmė kardą ir neužtikrintai priėjo arčiau. Nei vienas nei kitas neskubėjo pulti.

- Manęs čia neturėtų būti, - tarė Šanis moterišku balsu.

  Adiras nuleido rankas, jose, kaip ir kojose, visiškai nebeliko jėgų. Jiedu kelias akimirkas stovėjo nekalbėdami. Galiausiai, tylą nutraukė žiūrovų numylėtinis:

- Tu prašnekai.

  Žiūrovai negirdėjo ir nematė, kad Dievai kalbasi ir tai buvo blogai, nes jie pradėjo nesuprasti, kas dedasi ir kodėl du mirtini priešai stovi vienas prieš kitą ir nieko nedaro. Tai buvo keisčiausia iki šiol matyta Dievų kova.

- Manęs čia neturėtų būti.

- Ne, neturėtų. Tu gal nežinojai, kad šnekėt negali, - pasakė Emetas ir jo balsas skambėjo visai kaip jo paties.

- Man tas pats.

- Tu sužlugdei Dievų kovą. Tu pasmerkei žmones. Iš kur tu čia, po paraliais?! Ko tau reikia iš manęs?

- Dievai palauks. Jie supras.

- KO TAU ČIA?!

- Nes Hyras man pamelavo.

Kaukė paslėpė skausmingą Emeto išraišką.

- Jis sakė, kad tu būsi Šanis. Aš užmušiau jį.

- Ką užmušei?

- Šanį.

- Tu užmušei Šanį... – Pasakė Emetas ir panoro nusispjauti, bet laiku prisiminė, kad per kaukę to nepadarys.

- Užmušiu ir tave.

- Neužmuši.

- Pamatysim. – Isabos akis susiaurėjo.

- Kodėl? Ką aš tau padariau, Dievų žudike?

- Tu pabaisa.

- O tu karžygė didvyrė? Užmušdama Šanį visų kitų kaina? Velniop tie tavo žaidimai. Iki šiol manęs nenugalėjai, pražūsi pati ir nusitempsi mane ir visus kitus.

- Ne, ne, ne. Šiandien mirs tik vienas.

- Ir, prisiekiu, tai būsi tu. Ką aš tau padariau?

- Aš vienintelė žinau kas tu iš tiesų.

- Kaipgi?

- Tu plėšikas. Žudikas. Didesnis už mane. Aš žudikė iš reikalo. Tu iš malonumo.

- Tu nesupranti, ką kalbi.

- Neprisipažįsti. Taip, taip, tylėk.

  Ir Emetas tylėjo, nieko nesuprasdamas. Žiūrovų pradinė nuostaba išblėso ir kai kurie pradėjo rimtai nerimauti.

- Nukirsk jo suknistą galvą!

Po to jie puolė ritmingai mušti grindis kojomis. Bet kovotojai nekreipė dėmesio.

- Ketilis.

- Ką?

- Nepameni? Ketilis. Kaimas prie Ehnaro.

- Koks dar kaimas? Nebuvau Ehnare.

- Prie Ehnaro. Pietuose. Prieš penkiolika metų.

- Po paraliais, kalbėk aiškiau, Dievų žudike!

- Tu buvai ten, ar ne? Ką veikei prieš penkiolika metų taip toli nuo čia, pietų Laasijoje?

- Keliavau gal.

- O, ne. Su gauja taviškių peraugėlių plėšikavai silų kaimuose!

- Ach. Buvo incidentas. Tik vienam kaime... Durnesnio plano nebūtume sugalvoję.

- Tu atėmei iš manęs namus.

- Po to supratau, kad klydau.

- Kai mes jus išvijom!

- Ne, dar prieš tai gailėjausi, kad įsivėliau su tais besmegeniais.

- Ir jūs vis tiek sudeginot mano namus. Nuo tada aš neturėjau tikrų namų. Tu sugadinai viską.

- Kodėl aš? Iš kur žinai, kad ten buvau aš?

- Atpažinau iš akių!

Žiūrovai išgirdo Šanio šauksmą ir atsakė tuo pačiu, tik daug garsiau.

- Mes dar ką nors nužudėm?

- Nieko jūs nenužudėt, skystakiaušiai. Įsiveržėt į kaimą, padegėt kelis namus, o tada sprukot pilnomis kelnėmis nuo kaimiečių su šakėmis. Man taip pasakojo.

- Aš tavęs nepamenu.

- Man buvo aštuoni metai, kvaily.

- Tai dėl to tu darai šitas nesąmones?

- Tu sugriovei mano gyvenimą. Aš sugriausiu tavąjį. Maniau, kad galėsiu pamiršti. Bet sutikau tave.

  Tu prarasta, pagalvojo Emetas. Ir per daug sau leidi. Kai kariai neatsakė į žiūrovų raginimus, šie pradėjo mėtyti savo maistą į areną. Daugelį sviedinių sulaikydavo tribūnas skiriančios grotos, todėl didžiausius sugėrė pirmoje eilėje sėdintieji.

- Klausyk, tai buvo klaida. Aš atsiprašau dėl to, kas įvyko.

- Bet įvyko! – Isaba metė kardą, kurį iki šiol visą laiką gniaužė rankoje, bet nepataikė. Arena beveik sprogo pamaniusi, kad pagaliau prasideda – Nedrįsk atsiprašinėti, išgama! – Tada ji kuo greičiau nubėgo susirasti kito ginklo. Pro skylę Šanio kaukėje spinduliavo apvali žydra akis.

- Palauk, Isaba. Prieš tai reikia kai ką padaryt...

  Emetas numetė savo skydą ir kirvį ant žemės. Tada rankomis paėmė Adiro kaukės kraštus už apačios ir nusiėmė ją. Jo plaukai buvo skersai prilipę ant kaktos. Akys ir visas veidas buvo žmogiškas. Adiro jame nė krislo nerastum. Emeto pavyzdžiu pasekė ir Isaba, vien todėl, kad dėvėti kruviną kaukę žmogaus, kurį ką tik pati nužudė, nebuvo labai malonu. Tu čia dėl arenos, ar dėl žmonių? Šį klausimą Emetas kėlė jau kurį laiką. Jis apžvelgė žmones sėdinčius aukštai suoluose. Jie atrodė iškankinti.

- Arenos žmogau! – Ecėnas kreipėsi į juos visa gerkle ir, nepaisant kelių įpykusių veikėjų, kurie nenustojo žerti kovotojams komplimentų, visa arena tylėjo kaip po karo, todėl jo negirdėjo tik patys aukščiausi suolai.

- Žmogau! Ko čia atėjai?! Išgelbėjimo?! Čia nėra Dievų! Čia tik mes, žmonės, tokie kaip ir tu! Manai, kad Dievai mus saugo, nes mes, Adiro kariai, žudom vieni kitus?! Manai, kad Adiras tave saugo per mus?! Arena ne tam, kad saugotų tave! Tu čia tik pažiūrėt, kaip mes mirštam! Arena tik silpnina mus! Dievai tave saugo ne dėl to, kad mes žudom vieni kitus! Dievai tave saugo dėl to, kad tu doras ir garbingas žmogus! Kad stoji į kovą! Kad rizikuoji savo gyvybe! Kad tiki Dievais! Ale ar tu toks?! Jei bėgsi iš mūšio, Adiras mus apleis! Ne tik tave, apleis visus! Visą Laasiją! Jei bėgsi iš mūšio, kad po to pultum iš nugaros, Adiras keršys! Jis palaikys doresnius už tave! Nes jam svarbūs visi žmonės, ne tik mes!

  Kol Emetas taip kalbėjo, išgaravo visa stebuklo iliuzija. Dabar jis stovėjo mirties rate. Suteršto smėlio pelkėje. Tvankiuose spąstuose be jokio gaivaus vėjo. Tik dvokiančiame mirties šuore be pabaigos. Aplink gulėjo septynios dešimtys lavonų. Jų veidai buvo aplipę smėliu ir krešuliais. Kadaise jie turėjo svajonių, tikslų, tikėjimo ir baimių. Tačiau visa tai grįžo į niekur, prasmego jų pačių sukurtose taisyklėse, susinaikino. Jų kraują gėrė žemė ir atrodė, jog kai tik ji baigs, išspjaus viską atgal. Tada, nepasisotinusi, pasiglemš ir daugiau gyvybių. Tribūnos prasivers ir žiūrovai paskęs pilko smėlio klampynėje. Tai truko tik akimirką. Supratimas, kad žmonės vieni kitus išskerdė šiaip sau. To buvo galima išvengti. Bet jie patys taip nusprendė ir net nesusimąstė, ką daro. Tai tebuvo akimirka. Tik tie kurie tikėjo to nepastebėjo. Po to šią mintį užgniaužė kitos mintys ir palaidojo ją giliai po tomis mintimis, kaip bjaurią pabaisą, kuriai nėra vietos žmonių pasaulyje, nes jis ir taip per daug gležnas. Adiro kaukė gulėjo toje pelkėje. Tarp kūnų, dulkėta ir pažeminta. Tegul karys kaunasi, galvojo žiūrovai, o ne kalba. Nuo jo kalbų kyla blogi jausmai. O gal tai Adiro pyktis, pamanė kiti. Bet tie kurie patikėjo – darė tai tyliai.

Vaidilos žiūrėjo šią kovą nerodydami emocijų. Jie apsimetė, kad jų niekas nestebina. Vis dėlto tai buvo keisčiausia kova, kokią jiems yra tekę matyti. Jis per daug įsivaizduoja, reikia jį sustabdyti. Mes pasirinkome neteisingai, galvojo jie. Vienas vaidila dingo už užuolaidos.

- O dabar arena mus silpnina! Arenoj daug Laasijos kareivių! Jie ateina čia mirt! Jie negina Laasijos! Arena turėtų kautis su priešais! Kaip tai buvo senais laikais! Seniau arenos kariai kariavo tikruose mūšiuose! Arena buvo treniruotė tikram mūšiui! Dabar areną gina kiti! Arena negina savęs! Arena naikina save! Veltui! Kariai žūva dėl tavęs! Dėl tavo pinigų! Dėl tavo malonumo! Dėl tavo išpuikimo! Arena pati seniai mirė, dėl tavo išpuikimo! Nieko daugiau! Jei netiki Adiru, niekas neišgelbės! Kariai mirs veltui! Tu mirsi veltui! Nes negerbi jų! Nei mūsų, nei Dievų! Jei tau mes nesam auka! O aš matau, kad nesu niekam auka! Jei nesu niekam auka, nesu ir sau auka! Aukotis dėl tavęs – nėra tikslo! Jei tau kariai – tik banda – Adiras mūsų neišgelbės! Adiras saugo tik tuos, kurie yra dori! Kurie tiki! Adiro kariai neturi garbės! Jie žmonės, kaip ir tu! Dėl to tu turi nešt tą garbę! Jei ne – Adiras mums keršys! Todėl Dievų kova bereikšmė! Reikia tikėt ištisai, o ne šiandien! Jei aš laimėsiu, Adiras bus mūsų pusėj? Nebus! Tegu mane devynios mirtys, jei Adiras mūsų pusėj! Ale jei tikėsim juo, viskas pasikeis!

  Paskutinių Emeto šauksmų arena nebegirdėjo, nes silpnas ūkimas prasidėjęs žiūrovų tarpe jau buvo užkrėtęs neva kas antrą ir peraugęs į niekinantį, viską gožiantį ūžesį. Tuo metu visų pamiršta Isaba puolė Emetą iš už nugaros – ir perrėžė jo dešinę koją – tą pačią, kuri dar nebuvo iki galo pasveikusi. Tik šįkart žemiau. Emetas suklupo ir susiėmė už žaizdos. Berėkdamas jis visai pamiršo moterį. Jis buvo įsitikinęs, kad jo kalba ką nors pakeis. Tačiau jo tikėjimas žmonėmis dar kartą buvo nusodintas. Karys pagriebė kirvį ir vis dar klūpėdamas atmušė antrą ir trečią kirtį. Tada Isaba atsitraukė.

- Tu nemoki kautis akis į akį.

- Įžeidinėji mane prieš mirtį?

- Mes kovėmės daugybę kartų ir tik dabar tu pataikei į mane. Pirmą kartą. Kai aš nebuvau pasiruošęs. Tu nemoki kautis.

  Isaba puolė. Vyras kita ranka pagriebė numestą skydą, atsistojo ir šlubčiodamas gynėsi. Isaba aršiai smūgiavo judėdama ratu ir Emetas sukosi aplink savo ašį. Kaip ir seniau, atrodė, jog jam ši dvikova yra vieni juokai, net ir su sužeista koja.

- Aš nenoriu tavęs žudyti, - pasakė Emetas.

- Privalai! Privalai! Tai Dievų kova! Kur tavo šlovės troškimas?!

- Čia ne Dievų kova. Čia mūsų kova, ir palik Dievus ramybėje. Jų čia seniai nebėra.

Isaba vėl šoko į priekį. Jei Emetas nemelavo, jai nėra ko bijoti ir nėra ko gintis. Galima visą dėmesį sutelkti į puolimą. Tas kvailys pats pasirašo sau nuosprendį. Tačiau Emetas vis tiek apsigynė. Jo skydas jau buvo belūžtąs, kai jis pasinaudojo juo, kad nustumtų moterį ant žemės.

- Nesimokai iš savo klaidų, Dievų žudike.

Emetas nušlubavo iki toliau esančio lavono ir pasiėmė naują skydą, kol Isaba atsistojo ir vėl pabandė kardu pramušti priešo gynybą.

- Jei tu nepulsi, galiausiai vis tiek mirsi.

- Prašau, Isaba, baik.

  Dešimt metų kaunuosi arenoje, ale iki šiol dar niekada nebuvo taip, kad nenorėčiau pulti, pagalvojo Emetas. Viskas turėjo vykti ne taip. Kaip sugrąžinti Isabai protą? Ji keršija man už tai, kas aš nesu. Tai ką padariau negali kainuoti mano gyvybės. Juk po to gyvenau kitaip. Po to siekiau taikos. O ji keršydama bando viską atimti. Ji pati tikriausiai nesupranta. Ne, ji akla. Ji keršija visiems žmonėms už tai, ką padariau. Ar ji keršija visiems, kad aš dar labiau supykčiau?

- Tu griauni areną, - pasakė Emetas, - tu griauni areną daug greičiau, nei visi kiti.

- Nėra kelio atgal.

- Yra. Pasiduok. Nebepulk manęs. Aš tau nesugrąžinsiu ko tu netekai, ale nenoriu atimt kas liko.

- Ne, nėra kelio atgal.

- Jei nepersigalvosi, pati iš savęs atimsi viską, ką turi.

- Tušti žodžiai iš tokios pat galvos, - atsakė Isaba ir smeigė kardu. Ginklas įstrigo skyde ir Emetas juos numetė. Jis liko su kirviu, o Isaba susirado ietį.

Ne, ji tikrai prarasta, pamanė Emetas. Ji, o su ja visa arena. O su visa arena – aš pats ir visi žmonės. Bet aš nepasiduosiu. Dar vieną kartą. Vieną, paskutinį kartą.

- Kažkuris iš mūsų tikrai mirs, - tarė ji. – O galbūt ir abu.

- Tu pasiryžusi mirti?

- Nėra kelio atgal.

- Bet yra teisingas kelias prieky. Sustok. Jei mane užmuši, nieko nelaimėsi. Jei paliksi gyvą, aš tau padėsiu.

- Jau geriau tu mirsi pirmas. Jau geriau aš pamatysiu tai.

  Emetas priklaupė. Jam pradėjo svaigti galva. Tą pamačiusi, Isaba pradėjo suktis aplink jį ratu. Emetui buvo sunku suktis kartu ir atmušinėti abu ieties galus. Kovotoja pagreitino žingsnį. Dabar ji veik lėkė aplink. Vyras sukiojosi per liemenį ir kiekvieną akimirką beprasidedant naujam ratui turėjo apsisukti labai dideliu kampu. Kai Isaba atsidūrė tiesiai jam už nugaros, ištiesė ietį smailiu galu. Ir pataikė. Tą vietą saugojo tik storas odos sluoksnis. Kol Emetas atsisuko, ietigalis įsmigo jam į šoną, tačiau sustojo negiliai. Karys suriko, bet galbūt instinktyviai, o gal ir visiškai sąmoningai, iškėlė dešinę ranką ir aukštai paleido kirvį, kol Isaba stovėjo sustingusi, negalėdama patikėti, kad jai pavyko, pamiršusi ką daro per savo pamišimą. Kirvis pataikė tiesiai į dešimtuką. Silė krito ir dabar aikštėje gulėjo vienu kūnu daugiau. Šanis jos neapsaugojo. Dievai egzistuoja tik iki tos akimirkos, kai jų labiausiai reikia, pagalvojo Emetas. Jis krito ant smėlio su ietimi styrančia iš šono. Virš tribūnų dangus degė oranžine šviesa. Oras buvo tvankus ir aštrus. Bet vis tiek skanus.



  Ateinančiomis dienomis Adiro arena patyrė sąmyšį. Tai, kas įvyko Dievų kovoje, tai buvo neteisinga. Emetas laimėjo, bet niekas netikėjo, kad laimėjo Adiras. Pirmą kartą per nepilną amžių nelaimėjo niekas. Vaidilos iškart suprato, jog kažkas turės keistis. Kitaip arenos visai nebeliks. Kabiras pats viską Emetui paaiškino, kai jis buvo maunamas ant baslio. Jis tikėjosi, kad karys nepyks. Tai auka, kad Dievai atleistų visas tądien įvykusias klaidas. Bet Kabiras kalbėjo taip, lyg pirmą kartą būtų susitikęs su Emetu akis į akį. Ir šito Emetas negalėjo atleisti. Jis buvo teisus patį pirmą kartą – vaidilų ir jų užmačių negalima pažinti ir geriau jais nepasitikėti.

  Jis nejautė nieko kito, tiktai liūdesį ir gailestį. Jis nenorėjo žudyti Isabos. Ta neapykanta žmogui, bandžiusiam jį patį pribaigti, išnyko kaip dūmas. Jis net negalėjo įsivaizduoti, kad viskas buvo dėl tos klaidos labai seniai. Jei būtų galėjęs ją išgelbėti, būtų taip ir padaręs. Jei tik ji būtų galėjusi atleisti... Bet jai viso to buvo per daug. Ji per daug toli nuėjo. Ar ji atsidūrė arenoje būtent tam ar čia tik atsitiktinumas? Ji sakė, jog čia jos namai. Įdomu, ar tai buvo tiesa. Ne, nemanau. Jei čia jos namai, ji pati juos sugriovė vien tam, kad atkeršytų už ankstesniuosius. Argi verta mokėti tokią kainą? Ne, po to ji niekada neturėjo namų. Tai dar labiau nuliūdino Emetą. Kaip tu elgtumeisi jos kailyje? Jis neįsivaizdavo. O seniau tu laikei ją nevykėle, negarbinga apgavike. Savigarbos ji tikrai turėjo. O garbės? Taip, tik kitokios, nei mano. Kad tik ji būtų atleidusi...

  Ale mes abu būtume atsidūrę čia pat. Nereikėjo man prabilt, nereikėjo nusiimt kaukės. Reikėjo apsimesti. Kartais tai būtina. Kartais geriau vaidint kartu su kitais. Ale aš nesitikėjau, kad tie žmonės tokie. Taip ir nebūčiau sužinojęs, jei nebūčiau pabandęs. Arena pasmerkta, jeigu taip. Negalėjau nieko padaryti. Midas buvo teisus. Sunku patikėti, bet Midas buvo teisus. Jei tik jis nebūtų užsiminęs. Galbūt dar dabar nieko nesuprasčiau. Kovojau dėl iliuzijos. Galėjau tik toliau apsimetinėti. Bet kas iš to? Aš neturiu galios. Aš bevertis arenos šokėjas. Nevykęs juokdarys. Aš tuščia vieta. O ką aš padarysiu šiems žmonėms, jeigu jie tiesiog nėra tokie, kokie galėtų būti. Ale galbūt jie neturėtų būti tokie, kokie galėtų. Jie yra tokie, kokie sugeba būti. Ar dėl to jie tokie pat teisūs, kaip ir tie kiti? Ar teisingiau būti tokiu, koks tiesiog nesi? Aš buvau dėl arenos, pats ją sugrioviau ir dėl to pats nebebūsiu. Viskas taip, kaip ir turėtų būti. Viskas teisinga. Dievų atžvilgiu. Gaila, kad jų nėra.

  Ecėnas kabėjo viduryje arenos kiemo. Aplink vaikščiojo kariai ir nežiūrėjo Emetui į akis. Net tie, kurie anksčiau iš jo tyčiodavosi, tik pamurmėdavo tarpusavyje, bet Emetui nieko nesakė. Antrą dieną prie Emeto priėjo Hyras ir pirmas per visą tą laiką jį užkalbino.

- Tu stiprus. Ilgai laikaisi.

Emetas pažvelgė į buvusį draugą. Iš jo žvilgsnio suprato, kad pats atrodo nekaip. Iš už jo nugaros kyšojo medinis strypas. Jo smaigalys jau buvo iškilęs pusę metro nelaimėliui virš pakreiptos galvos. Ir atstumas nuolat didėjo.

- Aš norėjau kaip geriau. Bet tu pats prisidirbai. Kas tau šovė į galvą?

Emetas žiūrėjo smilkstančiu žvilgsniu. Jo akys buvo apsiblausę, bet jei nebūtų tokios, žvilgsnis būtų deginantis. Jis prasižiojo ir jo lūpos sujudėjo. Garsas neišėjo. Hyras net nenumanė, kad tai jis kaltas dėl visko, kas įvyko. Tai buvo akivaizdu, bet jis net nenumanė. Jis nieko nesigailėjo. O Emetas gailėjosi, kad nebeturi balso. Vakar jį dar turėjo. Bet jam labai trūko vandens.

- Neturėčiau su tavim kalbėtis. Man tai pavojinga. Galvoju palikti areną. Pabėgti iš jos. Nesuprantu, kas dabar dedasi ir man čia nėra vietos.

  Iš už kalvų pasirodė pirmieji žirgai su raiteliais. Jie žingsniavo nuo Boseiro pusės. Šiaurinės Laasijos svarbiausio reginio. Elros Mardietės namų. Ir jie keliavo tiesiai link arenos. Žmonės turguje tikriausiai jau bėga. Nebent nesupranta. Juk saviškiai neišduotų? Emetas nusijuoktų, bet bijojo, kad skaudės. Ir jei dar turėtų jėgų. Arenoje jis armiją matė vienintelis. Kiti arenos kieme buvo per žemai ir sienos viską užstojo. Bet jie greit pamatys. Emetas nustebo. Jis nesitikėjo sulaukti šio vaizdo. Tik ne taip greit. Jei Adiras visgi buvo, tai jis buvo įsiutęs.