Miestas paviliojo (14)

Gyveno Juozas pas sesę iki pat kariuomenės. Gavęs šaukimą, jis pavasarį išėjo ir Pranutė vėl liko viena. Bet neilgam. Už pusmečio, kai išleido brolį, ji gavo laišką iš Simonos.
Po tiek laiko, po dvylikos metų, ji pagaliau drįso pranešti apie save. Laiškas, aišku, be atgalinio adreso ir Pranutė net nesuprato, kas jai rašo. Su didžiausiu susidomėjimu ji pavartė laišką rankose ir, atsinešusi į virtuvę, padėjo ant stalo. Jeigu adresas buvo užrašytas visai nepažįstama rašysena, tai, atplėšusi voką, iškart pažino Simonos raštą.  Ji rašė: „ Jeigu esi gyva ir sveika, tai atsiliepk. Noriu būtinai su tavimi susitikti, – buvo pirmi šio laiško žodžiai, – ir, kai gausi nuo manęs šią žinutę, skirk man dieną, parašyk man kada ir aš atvažiuosiu. Kaune būčiau antrą valandą po pietų ir atėjusi laukčiau kavinėje mūsų gatvės gale“. Pasirašo Simona ir apačioje nurodytas adresas.
– Štai tau ir laiškas. Juk tokio laiško ir laišku nepavadinsi. Kažkokia skūpa žinutė ir tiek.
Pranutė buvo nusivylusi. Jai taip rūpėjo sužinoti, kas rašo, tikėjosi ką nors svarbaus išgirsti... „ Gal iš namų, gal brolelis iš kariuomenės parašė? O čia tik keli reikalaujantys žodžiai. Skamba jie daugiau įsakmiai nei prašančiai. Ir nuo ko? Nuo Simonos. Nieko nerašo apie save, tiesiog reikalauja  susitikti ir gana“, – nusivylusi Pranutė. Bet kita vertus, kam daug rašyti? Kviečia susitikti ir jeigu susitiks, tai pasišnekės ir viską sužinos. Nėra jokio reikalo, kad kas nors apie ją žinotų. „ Juk ji rašo nieko nežinodama apie mane. Per tiek metų visko galėjo atsitikti. Gal jau seniai čia nebegyvenu, gal vėl grįžau į miestelį. Juk galėjau susirgti ir numirti... – tuoj pat rado pateisinimą Pranutė, – o jeigu ji taip nori, tai galime ir susitikti, nes man tai nieko nereiškia, aš galiu bet kada rasti tam laiko“, – pagaliau nusprendė ji.
Šiandien antradienis ir jeigu Pranutė išsiųstų laiškelį tuojau, tai sekmadienį Simona turėtų jį gauti. Vieną, kitą dieną užtruktų jai pasiruošti ir kokį trečiadienį Simona galėtų atvažiuoti. „ Ko laukti? Tegul važiuoja. Iš dalies man irgi įdomu po tiek metų susitikti, pasimatyti. Norisi išgirsti, kaip jai sekasi, kaip jie gyvena? „ – nekantravo Pranutė.
Bematant praėjo savaitė. Trečiadienį Pranutė jau kavinukėje. Ji sėdėjo už stalelio, gurkšnojo kavą, laukė pasirodant Simonos ir truputį jaudinosi.
– O gal aš per mažai daviau jai laiko? Gal nespės šiai dienai? Kodėl sugalvojau būtent trečiadienį? Juk galėjau skirti ir kitą kurią dieną. Pavyzdžiui sekmadienį. Iki sekmadienio tai jau tikrai būtų spėjusi. O dabar dar visko gali būti. Jau valanda, kai laukiu, gal praeis ir dvi... Bet viskas puiku – štai pagaliau ir ji.
Pamačiusi Simoną, Pranutė pakilo, nuėjo susitikti ir viduryje laukimo salės jos apsikabino, pasibučiavo ir grįžo prie stalelio. „ Nė kiek nepasikeitusi. Tokia pat graži, kokia buvo, tik gal kiek sublogusi“, – spėjo pastebėti Pranutė, o Simona tiesiog džiūgavo.
– Kaip džiaugiuosi, kad susitikome. Pagalvojau, gal neateisi, nenorėsi manęs matyti. Išsiskyrėme nelabai draugiškai, mačiau, kad man nepritarei, – prisiminė Simona. – Kad tik tu žinotum, kaip laukiau iš tavęs laiškelio.
– Kaip galėčiau neateiti? Man ir pačiai buvo labai įdomu tave pamatyti. Turiu pasakyti, kad labai tavęs pasiilgau ir dažnai apie tave pagalvodavau. Iki šiol nesupratau, kodėl taip lengvabūdiškai visko atsisakei, bet niekada nepykau ir nesmerkiau. Ar bent pasiteisino tavo viltys? Ar tikrai gavai tai, ko tikėjaisi? Ar neteko gailėtis? – klausinėjo Pranutė, kai jos atėjusios atsisėdo prie stalelio.
– Apie viską pasišnekėsime, tik pirmiau norėčiau išgerti puodelį kavos. Aš nuo anksčiausio ryto kelionėje. Ketvirtą valandą ryto išvažiavo autobusas, kuriuo aš atvažiavau iki geležinkelio stoties. Gerokai teko palaukti, kol atėjo traukinys. Buvau net užsnūdusi, bet, kai jau įsėdau į vagoną, tai miegojau iki pat Kauno. Dabar, kai jau baigėsi kelionė, galima ir atsipalaiduoti.
– Geriau jau einam namo ir išsivirsim kavos pačios, kaip vienuolės mokė. Nė vienoje kavinėje tokios skanios nepadaro, – pakilo Pranutė.
– Jokiu būdu negalima, – užprotestavo Simona, – aš dar nesu pasiruošusi susitikti su Anicetu. Norėjau pirmiau su tavimi pasišnekėti, pasitarti ką tu pasakysi. Ar verta atsiprašyti, ar galiu tikėtis jo atleidimo?
– Nesirūpink, neteks tau su juo susitikti. Jau keturi metai, kai jis mirė.
– Štai kaip? – aiškiai pasimetė Simona, – aš apie tai net nepagalvojau...
– O ką tu manei? Praėjo tiek metų, daug kas pasikeitė... O be to pati žinai kiek jam buvo metų, kai tu jį palikai?
– Na, ne toks jau senas, dar nebuvo pensininkas. Dargi dirbo ir ketino dirbti iki pensijos.
– Ir dirbo, bet, sulaukęs pensijos, susirgo ir mirė.
– Tai kas dabar tuose namuose gyvena?
– Kol neišėjo į kariuomenę, gyvenom mes su broliu, o dabar aš viena, – atsakė Pranutė. – Bet einam, – paėmė ji Simoną už rankos, – čia ne vieta tokiom didelėm kalbom. Išgersim kavos, pavalgysim, tada tai jau galėsim kalbėtis nors iki ryto... O gal nori pailsėti po kelionės? – pasiūlė Pranutė, kai pavalgiusios išplovė indus ir Pranute drėgna šluoste išvalė grindis.
– O ne, – griežtai atsisakė Simona, – sakau gi, kad aš išsimiegojau traukinyje. Ne ilsėtis atvažiavau, – ne tai rūpi Simonai. – Tai sakai, kad keturi metai, kai mirė? Kokiu tad būdu tu iki šiol čia gyveni su broliu? Kam Anicetas viską paliko mirdamas? Turbūt kokiems nors artimiems giminėms? O gal pusbroliui vaistininkui Puzinui? Kam dabar priklauso šis namas?
– Viską pasakysiu vėliau, viską tu sužinosi, bet pirmiau tu papasakok apie save. Kaip gyvenat? Ar tikrai patekai į dangų, į kurį taip veržeisi?
– Na, ką galiu pasakyti? – nusijuokė Simona, – pirmi metai tikrai buvo laimingi. Atrodė kad patekom tegul ir ne į dangų, bet jau į rojų tai tikrai. Už metų gimė pirmas vaikas, mergytė. Augo sveikutė, nebuvo su ja jokio vargo. Dabar jau didelė, vienuolikos metų. Baigė pradžios mokyklą, o kai už trijų metų gimė berniukas, tai ir prasidėjo vargai. Nuo pat gimimo buvo toks silpnutis ir galvojom, kad tuoj, tuoj numirs, neišgyvens. Kreipėmės į gydytojus. Negi leisi numirti? Taip ir prasidėjo. Daktarai, vaistai, ligoninės, nemigo naktys prie lopšio. Justinas labai džiaugėsi, kai susilaukėm berniuko. Jis buvo toks laimingas, užtai labai stengėsi, kad vaikas gyventų. Negailėjo pinigų nei daktarams, nei vaistams. Kai pinigų trukdavo, skolindavomės iš draugo urėdo. Kentėjo ir vaikas ir mes, bet stengėmės jį gelbėti. Po teisybei, tai nuo pat pirmų mūsų bendro gyvenimo metų jautėsi pinigų stygius, bet, kol dar gyvenome „rojuje“, nelabai kreipdavome dėmesio. Kaip yra, taip gerai. Kad ir sunkiai, bet išsiversdavome. Pati gali suprasti, juk pradėjome nuo nulio. Teko pirkti baldus, indus, patalynę. Prisidarėm skolų, iškilo rimtų problemų, prasidėjo nesutarimai. Kiek besistengėm, kiek išleidom pinigų, o berniukas vis tiek mirė, – atsiduso Simona. – Buvo jau keturių metukų... Toks gražus, protingas, taip aiškiai šnekėjo... Buvo šviesiaplaukis, plaukučiai lengvai garbanojosi... Veidelis smulkutis, akys didelės, mėlynos – labai panašus į Justiną. Visas tas daineles, kurias Aušrytė išmokdavo mokykloje, jis nusiklausęs pats išdainuodavo savo laibu balseliu nė kiek nesuklysdamas, – čia jau Simona nebe iškentė ir apsipylė ašaromis.
Pravirko ir Pranutė, o  kai apsiramino, Simona tęsė toliau.
– Po vaiko mirties Justinas labai pasikeitė. Kaip nebe tas žmogus. Pasidarė piktas, irzlus, kaltino mane, kad vaiko neprižiūrėjau. Pyko ant daktarų, pyko ant viso pasaulio... Pradėjo išgerinėti. Pradžioje tik kartais, paskui vis dažniau pareidavo girtas ir kuo toliau, tuo daugiau gėrė. Apleido darbą. Sužlugom, nuskurdom... Draugas urėdas kiek kartų grasino atleisti iš darbo, bet vis pasigailėdavo, palikdavo. Kažin kiek žmogus būtų jį pakentęs, bet žiemą jau bus metai, kai eidamas per upelį girtas įkrito į eketę ir prigėrė. Likau be nieko viena su mergaite ir nežinojau ko stvertis. Dėkui urėdui, po laidotuvių išmokėjo viso mėnesio atlyginimą, nežiūrint į tai, kad buvo tik sausio vidurys. Taip ir verčiausi nuo žiemos. Rudenį buvome pjovę paršą, taigi turėjau dar mėsos, po Velykų pardaviau karvę, o vėliau urėdas pareikalavo, kad atlaisvinčiau gyvenamas patalpas naujam darbuotojui. Nieko geriau nesugalvojau, kaip parašyti tau. Iškart maniau važiuoti, pulti po kojų Anicetui, atsiprašyti, maldauti, kad atleistų... Gal pasigailės, priims nors gyventi, o paskui apsigalvojau. Nutariau pirmiau su tavimi pasikalbėti. Norėjau sužinoti, kokios gi jo nuotaikos, gal su kita moterimi gyvena... Tada jau išvis nėra ko tikėtis.
– O pas tėvus į miestelį nenori grįžti?
– Ką tu? Tėvams jau geriau akyse nesirodyti. Tėvas piktas, o iš namų man jau niekas nebe priklauso. Aš jau atidalinta. Gerai žinau, kad nei tėvas, nei motina man neatleis. Juk taip nusikaltau... Į namus daugiau jau niekada nebegrįšiu. Jeigu ten pasirodyčiau, o dar su vaiku, mane pirštais užbadytų. Dabar kas žino, kas ne... Pakalbėjo, nutilo – tuo viskas ir baigėsi. Viskas pasimiršo, bet jei tik mane pamatytų, tai viskas prasidėtų iš naujo. Man gėda, tėvams negarbė... Tėvų namuose man nebėra vietos. Bet dabar, kai jau Aniceto nebėra, tai aš kaip teisėta žmona lieku tų namų šeimininkė. Ar ne taip?
– Nežinau, – suglumo Pranutė, – aš gi tau dar nieko nepapasakojau...
– Tai sakyk, pasakok. Ką jis sakė, kai aš išvažiavau? Ar labai pyko? – staiga susidomėjo Simona, – turbūt keikė prakeiktinai. Užtai gal mums taip ir nesisekė.
– Labai pergyveno, net susirgo, bet nei keikė, nei kaip kitaip bjaurojo. Kai pasveiko, paprašė, kad aš jo nepalikčiau. Aš, žinoma, čia pasilikau ir taip kaip anksčiau dirbau visus darbus, o Anicetas man mokėjo. Po tos ligos atsigavo ir dar dirbo dvejus metus, bet tik spėjo išeiti į pensiją  ir vėl susirgo. Bet šį kartą sunkiai. Radau pargriuvusį ant žemės miegamajame ir nuo to karto jau nebesikėlė iš lovos. Šešis metus aš jį slaugiau, o kai po laidotuvių buvo perskaitytas testamentas, pasirodė, kad namą ir kitą turtą, amžiną atilsį, Anicetas paliko man.
Simona sukluso, bet iš karto nelabai suprato.
– Tai sakai parašė testamentą? Bet kaip galėjo parašyti, jeigu buvo paralyžiuotas?
– Ar aš žinau? – patraukė pečiais Pranutė. – Ne kartą pas šeimininką lankėsi advokatas, notaras, kažką su jais tarėsi, šnekėjosi. Šiaip ar taip, bet testamentas buvo parašytas ir paliktas saugoti advokatui. Kai po pono Aniceto mirties perskaitė, tai taip ir sužinojau apie šeimininko paskutinę valią.
– Tai taip viską, viską tau paliko? Tai dabar čia viskas tavo? Kokia staigmena, – nemaloni šypsena perkreipė Simonos lūpas.
– Prisipažinsiu, kad ir aš buvau labai nustebinta. O pusbroliui vaistininkui buvo paskirta vila Palangoje.
– Tai taip išeina, kad tu čia dabar šeimininkė?
– Žinoma. Nebe šiandien, ne dabar, bet jau keturi metai, kai aš paveldėtoja ir savininkė. Advokatui padedant, susitvarkiau visus nuosavybės dokumentus ir viskas čia perrašyta mano vardu. Bet niekas nuo to nesikeičia. Atvažiuok pas mane ir gyvenk kiek tau reikės. Bus viskas kaip ir anksčiau buvo. Mes vėl būsime kartu.
– Nebebus taip kaip buvo, – liūdnai nuleido galvą Simona, – tada aš čia buvau šeimininkė, o dabar tu. Viskas aukštyn kojomis apsivertė.
– Koks gi skirtumas? – guodė draugę Pranutė. – Juk tau reikia kur nors gyventi? Kaip supratau, tas klausimas tau labiausiai rūpi? Štai tau ir išeitis. Argi tai blogai?
– Klausyk, – staiga pakėlė galvą Simona, – o banke Aniceto pinigai irgi tau priklauso?
– Žinoma. Bet aš ir juos susitvarkiau. Atidariau banke sąskaitą ir visus pinigus persirašiau savo vardu.
– Anicetas sakė, kad yra aštuoniasdešimt tūkstančių su visa mano pasoga. Kiek yra dabar?
– Maždaug tiek ir yra dabar, – ramiai atsakė Pranutė. – Kai šeimininkas dirbo, gyveno iš algos, o kai susirgo, tada iš pensijos. Pensiją gaudavo nemažą.
– Betgi ten ne jo vieno pinigai. Kartu buvo padėta ir mano dvidešimties tūkstančių pasoga. Su savo pinigais jis galėjo daryti ką nori, bet pasogos pinigai man priklauso. Aš tau jų neatiduosiu. Turi man juos grąžinti, – beveik piktai Pranutei metė Simona.
– Tu nesikarščiuok, pasikalbėkime ramiai, – nemalonu Pranutei, bet ne dėl tų pinigų, o dėl tokio Simonos tono. – Aš gi nieko nežinau, niekada tu man apie tai nesi sakiusi. Kiek buvo, tai pagal testamentą juos visus ir persirašiau. O jeigu iš tikrųjų taip yra kaip sakai, tai kodėl gi ne? Galėsi pasiimti. Man užteks tiek kiek liks. Pakviesim advokatą, jis parašys atitinkamą dokumentą, kad būtų aišku juodu ant balto... Aš atidaviau, o tu gavai. Abi pasirašysim, užantspauduos. Tikrą dokumentą paliksiu advokatui saugoti, o mes pasiimsim po nuorašą ir bus tvarka. Atsidarysi banke sąskaitą savo vardu, pasidėsi pinigus ir turėsi pradžioje gyvenimo. Ar negerai?
Simona nesitikėjo, kad Pranutė taip lengvai sutiks atiduoti jai pinigus ir jau gailėjosi taip grubiai išsišokusi. Ji buvo susierzinusi ir nepajėgė nuslopinti staiga ją apėmusio pavydo jausmo.
Kai tik Simona sužinojo, kaip Pranutei pasisekė, ji jau nebegalėjo būti tokia nuoširdi, kokia buvo anksčiau. Net ir tai, kad galima buvo sakyti atgavo pinigus, tačiau jai atrodė, kad tai buvo per maža iš Pranutės. Simona buvo įsitikinusi, kad Pranutė vis tiek jai yra skolinga už tai, kad šiandien ji tokia turtuolė. Juk anksčiau čia viskas buvo jos...
Simona negalėjo nusiraminti, kad tik per ją Pranutė, pasinaudojusi palankiomis aplinkybėmis, sugebėjo taip įsiteikti Anicetui, kad tas viską jai užrašė. „ Jeigu aš nebūčiau pasikvietusi Pranutės į svečius, nebūčiau pasilikusi pas save už tarnaitę, nieko panašaus nebūtų įvykę“, – nenurimo ji.
Ko gero Simonai nebūtų taip skaudu, kad viskas būtų atitekę kokiems nors giminaičiams, kad ir visai svetimiems žmonėms, bet tik ne Pranutei. Simoną žemino ir tai, kad ji būdama garbingo ūkininko duktė, buvusi teisėta velionio žmona ir galėjusi tapti to viso turto paveldėtoja, šiandien priklauso nuo savo tarnaitės malonės. „ Dėkui jai, kad grąžino pinigus, ačiū, kad leidžia pas save gyventi, – guodėsi nors tiek Simona, – išsireikalavau iš jos vietoj dešimties tūkstančių, kuriuos atsinešiau ateidama pas Anicetą, dvidešimt. Nė nemirktelėjusi pamelavau, o Pranutė manimi šventai patikėjo. “
Galima sakyti, kad viskas išsisprendė puikiai. Simona dabar turi kur gyventi, gali nors ir dabar atlaisvinti butą girininkijoje. Gaus dvidešimt tūkstančių ir turės iš ko gyventi kol kur nors gaus darbo.
Gerai apmokamo darbo Simonai nėra ko tikėtis. Išsilavinimas menkas, specialybės jokios... Nebent į kokį nors fabriką už darbininkę ar valytoją. „ O gal tiesiog pas Pranutę už tarnaitę? Gal ir ji man mokėtų po šimtą litų per mėnesį?