Miestas paviliojo (12)

Sirgo ponas Anicetas tris savaites, kol pagaliau gydytojas, gerai patikrinęs sveikatos būklę, išleido į darbą. Likusius du metus iki pensijos Anicetas Puzinas sėkmingai dirbo, niekuo nesiskundė, bet vos tik išėjo į užtarnautą poilsį, prasidėjo negalavimai.
Nuo aukšto kraujospūdžio ūžė ausyse, skaudėjo galvą, dažnai pykindavo, dingo apetitas. Daktaras sunerimo.
Nebeklausydamas paciento atsikalbinėjimų, liepė gultis į ligoninę išsamiems tyrimams ir rimtam gydymui. Daktaras lankė poną Anicetą ligoninėje, konsultavosi su kolegomis, ieškojo ligos priežasčių, išbandė įvairius vaistus. Ligoninėje ponas Anicetas išgulėjo visą mėnesį. Padėtis aiški, priešinsultinė būklė, bet viena bėda, kad kokius tik taiko vaistus, niekas nepadeda.
Vienu metu ligonis pasijuto lyg ir geriau. Sunormalėjo kraujospūdis, atsirado apetitas, dingo nemiga, praėjo galvos skausmas. Ponui Anicetui primygtinai prašant, pasitarę gydytojai išleido jį namo su sąlyga, kad pasijutęs blogiau, vėl grįžtų į ligoninę. Daktarai nebuvo prieš, kad pacientas pakeistų aplinką, pailsėtų, bet, nepraėjus nė porai savaičių, Anicetą ištiko stiprus insulto priepuolis.
Radusi miegamajame ant grindų sukniubusį šeimininką, Pranutė nubėgo pas gydytoją. Grįžusi Pranutė su gydytojo pagalba nuvilko viršutinius drabužius, abu įkėlė į lovą ir daktaras suleido vaistus.
Ponas Anicetas atmerkė akis, bet pajudinti galėjo tik dešinę ranką ir koją. Kita kūno pusė liko nevalinga. Šeimininkas bandė kalbėti, bet, pro mėšlungio perkreiptas lūpas, negalėjo ištarti nė žodžio. Nei gydytojas, nei Pranutė nieko nesuprato, ką jis norėjo pasakyti.
Geriau pasiklausius, Pranutė visgi susigaudė, kad ligonis prašo gerti ir skubiai atnešė iš virtuvės stiklinę vandens. Suėmęs už pečių, daktaras Anicetą pasodino, o Pranutė padavė jam stiklinę. Nors stiklinę ligonis ir paėmė, tačiau neturėjo jėgų ją prinešti prie lūpų. Sulenktos per alkūnę rankos šeimininkas niekaip negalėjo pakelti aukščiau, stiklinę buvo sunku išlaikyti ir ji su visu vandeniu iškrito jam iš rankos.
Pranutė, pastvėrusi rankšluostį, greitai pašluostė šlapią antklodę ir paskubėjo vėl atnešti vandens. Daktaras ir toliau ligonį prilaikė ir dabar jau Pranutė po truputį sugirdė vandenį. Ligonį daktaras paguldė, o Pranutė pridengė jį antklode.
Prieš išeidamas daktaras dar suleido ligoniui vaistus, parašė receptus, paaiškino ką ir kaip vartoti ir dar pakalbino ligonį. Bet, taip jo ir neišgirdęs, atsisveikinęs išėjo.
– Po pietų prieš naktį ateisiu dar kartą, – pasakė jis išlydėjusiai Pranutei ir perspėjo, – būtinai nusipirkit basoną, tikrai prireiks. Tą gausit be recepto.
Ponas Anicetas taip ir neatsikėlė. Tiesa, praėjus mėnesiui, jis truputį pagerėjo, bet tik tiek, kad galėjo geriau kalbėti. Ir tai jau labai daug. Dabar ponas Anicetas pasako ko nori, ko jam reikia, pasiskundžia kur skauda, kas negerai, kas malonu, pasako ar jam nešalta. Pranutei pasidarė žymiai lengviau jį slaugyti.
Kai atsistatė kalba, daktaras pilnas vilties, kad toliau bus dar geriau, kad, laikui bėgant, ligonis taisysis sparčiau. „ Diena po dienos, mėnuo po mėnesio ateis ir visiškas pagerėjimas“, – džiaugėsi gydytojas, bet deja taip neatsitiko. Matyt tai buvo ta riba, ties kuria organizmas sustojo, nebepajėgė kovoti.
Jau šešeri metai, kai ponas Anicetas sugriuvo miegamajame ir iki šiol nesikelia iš lovos. Tiek metų jį nepriekaištingai slaugo ir juo rūpinasi Pranutė. Jos dėka šeimininkas visą laiką švarus, prižiūrėtas, išvengė pragulų, nuo kurių gulintiems ligoniams gresia nė kiek ne mažesni pavojai nei pati liga.
Kiekvieną rytą ir vakarą, paversdama nuo vieno šono ant kito, įtrina spiritu, didesniu odos paraudimus barsto milteliais, keičia kad ir mažiausiai sudrėkusias paklodes, o patiesusi naujas, jas taip išlygina, ištampo, kad ant jos neliktų nė raukšlelės. Rytais mergaitė išvalo ir išvėdina miegamąjį, skaniai pagamina valgyti ir, atnešusi maistą, apkamšo ligonį pagalvėmis taip, kad jis net pasėdi kol būna valgydinamas.
Tik Pranutės dėka ponas Anicetas vis dar gyvas, nors jis pats dėl to nelabai džiaugėsi. Dažnai pasako, kad būtų geriau numirti, negu taip beprasmiškai gyventi. Pranutė tokiomis minutėmis nepalieka jo neviltyje. Ieško būdų kaip nuraminti, randa žodžių kaip paguosti, sugalvoja kuo nors pradžiuginti. Ji šeimininką užjaučia, padrąsina, stengiasi įtikinti, kad jis būtent tą ar kitą dieną jau daug geriau atrodo, jos manymu yra daug stipresnis negu buvo vakar, kad dar kiek ir ateis toks laikas, kai jis visai pasveiks.
Ponas Anicetas, aišku, tuo netiki, bet matydamas mergaitės pastangas jam padėti, dėkingai nusišypso ir pasidaro linksmesnis. Pranutei viskas patikėta. Ji žino, kur laikomos santaupos ir vertingi daiktai. Šeimininkas paaiškino, kur yra slėptuvė su brangenybėmis, davė visus raktus ir paaiškino, kaip prie jos prieiti. Ponui Anicetui leidus, iš kiekvienos jo pensijos ji kas mėnesį pasiima sau šimtą litų atlyginimą. Pranutė perka maisto produktus, vaistus, moka daktarui už jo dažnus apsilankymus. Su žmogumi, kuris ateina čia mieste tvarkyti sodo ir aplinkos, su daržininku, prižiūrinčiu vasarnamį, taip pat atsiskaito Pranutė. Mergaitė sumoka visus mokesčius, prenumeruoja dienraščius, o vakare po vakarienės, sėdėdama ant kėdutės prie šeimininko lovos, juos perskaito.
Įpusėjus septintiems metams, ponas Anicetas pasijuto žymiai blogiau. Pajutęs taip staiga jį apėmusį silpnumą, jis išsikvietė savo advokatą ir notarą. Jiems abiems dalyvaujant, ponas Anicetas padiktavo testamentą, kurį dar spėjo patvirtinti savo parašu, na ir žinoma, notaras tai patvirtino savo antspaudu.
Ir pačiu laiku. Kas dieną ligonis ėjo vis blogyn. Nustojo valgyti, nebenorėjo gerti ir, taip dar keletą dienų pabadavęs ir prasikankinęs, mirė.
Pranutė pasimetė, ji nežinojo kam pranešti apie šeimininko mirtį. Per visus tuos ligos metus jo niekas nelankė. Tikriausiai neturėjo artimųjų. Kartas nuo karto užeidavo tik buvę bendradarbiai, porą kartų į metus atvažiuodavo pusbrolis Stasys Puzinas iš miestelio. Jam Pranutė ir pasiuntė telegramą, kad mirė pusbrolis Anicetas Puzinas.
Gavęs tokią žinią, pusbrolis tuojau pat atvažiavo ir padėjo Pranutei suruošti laidotuves. Kol pakviestos vienuolės numazgojo, gražiai aprengė, sušukavo velionį, pusbrolis Stasys parvežė karstą. Padėjęs moterims pašarvoti mirusįjį, jis nuvažiavo pas kapininką, kunigą, grįždamas užsakė gedulingus pietus, o parvažiavęs rado pusbrolį Anicetą paguldytą tarp degančių žvakių ir daugybės gėlių. Velionis dabar atrodė gražiau nei ligos iškankintas būdamas gyvas. Veidas buvo lygus, rimtas tarsi susikaupęs klausytųsi vienuolių, kurios, susėdusios už balta staltiese užtiesto stalo, giedojo laidotuvių giesmes.
Laidotuvių dieną atvažiavo ir pusbrolio Stasio žmona Puzinienė. Į kapus lydėjo negausus būrelis žmonių: artimesni gatvės kaimynai, daug metų išgyvenę su velioniu Anicetu greta, daktaras su žmona, buvusios ilgametės tvarkytojos šeima, sodininkas, daržininkas ir Pranutė. Ji ėjo priekyje su Puzinais ir pirmoji užbėrė tris saujas žemių ant nuleisto į duobę karsto.
Tarp atlydėjusių sukiojosi ir advokatas. Kai Pranutė pasitraukė nuo kapo, jis priėjo, mandagiai pasisveikino, norėjo pareikšti užuojautą, bet, tikrai nežinodamas ar tinka užjausti tarnaitę, mirus jos šeimininkui, susilaikė.
– Ačiū, kad pranešėt, – vietoj užuojautos padėkojo jis, – atvykau, kai tik sužinojau. Pagal, amžiną atilsį, velionio valią privalau šiandien pat perskaityti, patikėtą man saugoti, testamentą.
Pranutė pakvietė jį ir visus, dalyvavusius laidotuvėse, gedulingų pietų, o po to Puzinas su žmona, Pranutė ir advokatas grįžo į pono Aniceto namus.
Advokatas truputį stebėjosi. Paprastai prie testamento skaitymo dalyvauja didelis būrys giminaičių, o čia, kaip atrodo, jų bus tik keturi žmonės.
Testamentą skaitė salione, ramioje aplinkoje prie degančių žvakių ir raudonų rožių puokštės, kurios priminė ką tik iškeliavusį Anapilin šeimininką. Perskaitęs testamentą, prieš išeidamas advokatas dar palinkėjo Pranutei sėkmės ir pasiūlė: „ Iškilus bet kokiems juridiniams klausimams, kreipkitės į mane. Taip kaip buvau pono Aniceto Puzino advokatas, taip ir jums esu pasirengęs su malonumu suteikti savo paslaugas“.
Pusbrolis Stasys Puzinas tiesiog priblokštas. Kadangi daugiau giminių, amžiną atilsį, pusbrolis Anicetas neturėjo, tai jis buvo tikras, kad viskas atiteks jam, o dabar, sužinojęs jog visas kilnojamas ir nekilnojamas turtas, santaupos banke, brangenybės namuose priklauso Pranutei, net nepajėgė nuslėpti savo nepasitenkinimo, nors nebuvo pamirštas ir jis.
Vilą Palangoje Anicetas skyrė pusbroliui Stasiui Puzinui su sąlyga, kad reikalui esant, ten atsirastų vietos ir Pranutei, jei ji sugalvotų vasaros metu kurį laiką praleisti prie jūros. Pasirodo, kad ir tos padovanotos vilos pusbrolis Stasys nėra vienintelis šeimininkas. Ja turi dalintis su Pranute.
Ne tik Puzinams, bet ir pačiai Pranutei toks velionio sprendimas buvo labai netikėtas. Pernakvoję Puzinai anksti ryte išvažiavo ir Pranutė liko viena. Tik dabar jis atsikvėpė, atsipalaidavo ir galėjo niekieno netrukdoma geriau apgalvoti apie tai kas įvyko. Iki šiol ji buvo lyg apdujusi, negalėjo iki galo suvokti ir patikėti šia tikrove. Atrodė, kad tuoj, tuoj kažkas atsitiks, viskas subliūkš ir vėl viskas bus taip kaip buvo. Ji ir pati galvojo, kad ponas Anicetas savo turtą paliks artimam giminaičiui pusbroliui, o jis štai kaip nusprendė. Štai kaip įvertino jos atsidavimą, rūpestį ir slaugymą. Ji mažiausiai to tikėjosi, ko nors panašaus siekė ar tikėjosi. Jai pakankamai užteko ir to atlyginimo, kurį gaudavo kas mėnesį, už kurį ji jautė dėkingumą, pareigą ir stengėsi prideramai ją atlikti.
Pranutė matė, kokie nepatenkinti išvažiavo Puzinai. „ Bet ar aš dėl to kalta? Tai pono Aniceto paskutinė valia. Tas visas turtas priklausė tik jam, su kuriuo pasielgė kaip tinkamas. Jis paskyrė man, o ne jiems ir noriu ar nenoriu turiu su tuo susitaikyti ir įvertinti“, – mąstė Pranutė ir jai buvo neramu ant širdies, jautėsi lyg būtų apsivogusi, lyg įsibrovusi į svetimą šeimą. Gal būt ji atėmė Puzinams kaip artimiems giminaičiams labiau priklausantį palikimą? „ Bet yra kaip yra ir kitaip jau nebebus. O dabar reikia žiūrėti kaip gyventi toliau. Bet, gerai pagalvojus, gal ir nėra ko nerimauti? Per tiek metų aš jau įpratau būti atsakinga už šiuos namus... Niekas nesikeis ir toliau. Darysiu viską, ką darydavau iki šiol ir viskas bus gerai “, – pagaliau nusiramino Pranutė.
Per laidotuves susidarė daug netvarkos. Pirmiausia reikia sutvarkyti namus. Tik antras aukštas išliko tvarkingas, o apačioje lankėsi daug žmonių. Visi, aišku, vaikščiojo su batais, prisinešė smėlio, žemių, ant baldų nusėdo daug dulkių. Per laidotuves Pranutė tik truputį pašluodavo grindis, o dabar jos laukia didelis darbas.
Kai viskas buvo kruopščiai sutvarkyta, kad neliko  nė pėdsako, jog namuose buvo apsilankiusi mirtis, tik dabar mergaitė lyg atsigavo, o praėjus dar kelioms dienoms, per kurias pailsėjo, Pranutė ir visai atsigavo. Jau galėjo ramiai galvoti apie pasikeitusią savo materialinę padėtį ir kūrė planus ateičiai.
Prisiminusi parašė laišką savo tėvams ir paprašė, kad abu atvažiuotų pas ją į Kauną. „ Būtų gerai, kad atvažiuotų ir Juozukas. Bet tikriausia jo nėra namie, kur nors tarnauja. Jeigu ne, tai atvažiuokit visi trys, – rašė Pranutė, – nes pas mane daug naujienų. Pasimatysim, pasišnekėsim, pasitarsim... Man tik praneškit, kada atvažiuosit ir aš jūsų lauksiu geležinkelio stotyje“.