Kurkė sukas po kiemelį.
Iš paskos būrys vaikelių
Laksto, glaustos prie mamos,
Visko mokosi iš jos.
Džiaugias Kurkė jais visais:
Didesniais ir mažesniais.
Ritasi, kaip kamuoliukai
Ir vištytės, ir gaidžiukai…
Bėgo dienos ir savaitės
Ir vaikučiai Kurkės keitės:
Augo plunksnos ir sparneliai
Pasirodė ir snapeliai.
Myli Kurkė juos visus,
Kokie gražus visi bus!
Tik, kiti šio kiemo paukščiai,
Vieną Kurkės vaiką skriaudžia.
Fu, koksai jis negražus!
Fu, į ką jis panašus!
Oi, koksai bjaurus ančiukas!
Antys kreksi – ne ančiukas!
Žąsys jo – nepripažįsta.
Kalakutai irgi pyksta:
Nėr pas mus jam ką daryt,
Reik iš mūsų kiemo vyt!
Net gaidžiai snapais kapoja:
Ilgakaklis, ilgakojis...
Nepakentęs priešų čia,
Pats pabėgo paslapčia.
Bėgo tol, kol nuošaliau
Rado prieglobstį. Vėliau,
Pasislėpęs maldynuos,
Augo vienas, be mamos...
Slinko dienos ir savaitės
Ir bjaurus ančiukas keitės.
Nežinojo jis tiktai,
Kad, atrodo nuostabiai!
Atsirado daug draugų,
Tokių pat, kaip jis, gražių.
Nardė vandeny linksmai,
Skraidė danguje lengvai,
Bet, nors didelis, stiprus,
Jis prisimena namus –
Kurkę ir kitus paukščius,
Tuos nenaudėlius piktus.
Skrisiu, aš jų aplankyt
Su mama pasimatyt,
Pažiūrėsiu, kaip gyvena,
Kaip tie broliai, sesės mano...
Skrenda jis virš savo kiemo.
Stebi jį visi, lig vieno!
Žąsys gargsi – koks gražus
Ir į mus taip panašus!
Gulbė, gulbė ar matai?!
Garsiai rėkauja gaidžiai.
Vištos visos kudakuoja,
Kalakutai burbuliuoja,
Koksai paukštis, toks gražus
Pasikvieskime pas mus!..
Ir nė vienas jų nežino,
Kad jį – ančiuku bjauriu vadino...