Arena (6/9)

. Emetą nuvedė į požemį dešiniajame citadelės sparne. Ten buvo celės, kur kalėjo arenos nusikaltėliai. Celių nebuvo daug, nes retai jas kas nors užimdavo. Už jo nugaros uždarė ir užrakino grotas, palikdami karį sužeistą ant plikos žemės. Ten buvo gultas. Aplink vien purvas ir akmenų luitai galinėje sienoje ir ant grindų dešinėje pusėje. Gultas buvo ant akmens. Ecėnas jį patraukė kur minkščiau ir pabandė užmigti, bet suprato, kad nieko nebus. Visoje arenoje nebuvo žvalesnio žmogaus už jį. Tvinksinti koja neleido pasprukti iš skausmingai tikros ir persmelkiančiai detalios realybės gniaužtų.

  Iš visų įmanomų dalykų atsitiko šis. Jį uždarė. Dievų kovos dalyvį! Štai vienas iš tos kovos slaptumo trūkumų. Teismas? Visi žinojo, koks arenoje teismas. Kova prieš būrį laukinių žvėrių. Niekam neįdomu ar tu gindamasis ar puldamas užmušei arenos karius. Jei tai ne aikštėje kovų dienų metu, tai netoleruojama. Pyktis draudžiamas. Adiras nesaugo tų, kurie tarpusavyje nesutaria. Bėda tame, kad kai tave klastingai puola, supranti, jog gyvybė svarbiau už Adiro nuomonę. Bent jau tam kartui. Tačiau ne viskas prarasta. Jei išgyveni kovą su žvėrimis, reiškia, buvai nekaltas. Nors arena niekada neklysta. Iki šiol visi buvo kalti. Emetas vis galvodavo kur yra Adiro galių ribos. Jis tikrai abejojo ar vos paeidamas Emetas sugebės nugalėti kokius 3 alkanus jaguarus. Net Adirui būtų iššūkis jį ištraukti iš tokios situacijos. Bet jis ir nesivargins – Emetas nuvylė Dievą. Įsivėlė kur nereikėjo. Prakeikta Isaba ir prakeiktas Hyras. Iš visų žmonių arenoje jis susidėjo su pačiais baisiausiais.

  Tai reiškia, kad Emetas irgi kaltas? Žinoma. Juk jis geriausias arenos kovotojas, be to, nuoširdžiai tikintis Adiro galia bei palankumu ir darantis viską, jog šie du dalykai augtų. Juk viskas dėl žmonių. Dėl tos pačios arenos. Bet štai kaip pasaulis atsilygina. Ar pasauliui reikia Adiro? Apsaugos ir laimingo gyvenimo? Jei ne, tai Emetui nereikia tokio pasaulio.

  Šis požemis priminė Kabiro urvą. Nors jis buvo kitoje vietoje ir čia trūko melsvų atspindžių bei keisto kvapo. Šiame požemyje buvo sausa. Keista. Visai netoliese turėtų būti upė. Na, bent arčiau, nei tame urve. Kabirai, matyt, tikrai daugiau nebesusitiksime.

  Isaba dėl visko kalta. Tikriausiai ji buvo sugalvojusi tokį scenarijų. Juk paprastai manęs neįveiktų. Visas kovotojų pulkas per dešimt metų neįveikė. Bet arenos sargyba įveikė. Ar Isaba aukotų keturių žmonių gyvybes, kad atimtų dar vieną? Aišku, kad taip. Tik kas tie kiti žmonės? Emetas nėra ankščiau jų matęs. Kita vertus, veidų beveik nesimatė, bet jie tikrai nebuvo artimi. Ką blogo jiems Emetas padarė? Ką blogo padarė Isabai?

  Kaip kvaila būtų mirti taip ir nesužinojus priežasties. O jei sužinosiu priežastį – na ir kas? Ne, aš niekada nemirsiu. Žmonės nemiršta, nebent patys taip nusprendžia ir pasako „aš miręs“. Jei ne, jie nemiršta. Nes kai jie miršta, jie nebebūna žmonės. Aš nemirsiu, niekada. Aš Adiras.

  Koja pradėjo pūliuoti. Jam nešė vandenį ir maistą, bet labai reikėjo gydytojų pagalbos. Kaip nepasisekė, kad gydytojai nesuteikia savo paslaugų tiems, kurie patenka už įstatymo ribų. Jis buvo tikras, jog jei žus prieš Dievų kovą, vaidilos ras kitą kandidatą. Jei pirmasis prisidirbo – pats kaltas. Juk bet kuriuo atveju kiekvienais metais vienas iš dviejų žūva. Tad tikėtis išgelbėjimo būtų kvaila. Jam pačiam reikia gelbėtis. Bet ar verta? Emetą žino daug kas. Dabar žinos ir tai, kad jis nusikaltėlis. Jis nebegalės būti arenoje, net jei pabėgs iš čia. O tai būtų tolygu mirčiai.

- Emetai?

- Meisteri... Ar jau mano kova?

- Tyliau, tyliau, manęs čia neturi būti.

  Meisteris išsitraukė iš kišenės raktą ir įkišęs į spyną lėtai pasuko, kad sukeltų kuo mažesnį triukšmą. Spynos mechanizmas klingtelėjo.

- Ką tu čia veiki, jei tavęs neturi būti?

- O kaip tau atrodo, genijau?

- Kalbėk normaliai, seni.

- Greičiau! Einam! – Midas pažvelgė į kalinio koją. – Paeisi?

- Kur einam, prakeiktas senas išpera?!

- Tylėk, kvaily! Aš tau gyvybę gelbėju! – Pašnibždomis sušuko Midas. – Ar paeisi?

- Tuoj pažiūrėsim.

Emetas atsistojo prisitraukdamas palei sieną.

- Nė žodžio dabar. Išgirs.

  Midas permetė kario ranką sau per petį ir kartu jie nuėjo koridoriumi žemyn. Jis buvo ilgas ir erdvus. Abiejose pusėse stovėjo eilė celių. Reikėjo nuolat žiūrėti po kojomis, nes žemė buvo nelygi, su daug natūralių slenksčių ir duobių. Vyrai vargais negalais priėjo koridoriaus pabaigą.

- Kas dabar?

- Pasėdėk.

- Kas čia vyksta? – Pasigirdo slidus balsas iš paskutiniosios celės. Midas net pašoko iš netikėtumo.

- Tfu! Ššš!

- Išgelbėk ir mane, seneli.

- Ne, - atsakė jis čiupinėdamas galinę sieną.

  Kitoje grotų pusėje stovėjo nedidukas apvalainas jaunuolis. Jo akys šlapiai žibėjo, o ūsų užuomina suteikė veidui keistą charakterį. Jo celėje ant sienos buvo deglas, todėl kalinys galėjo geriau įsižiūrėti į sprunkančiuosius, nei šie į kalinį. Prieblandoje išryškėjo jo tamsūs, pavargę paakiai. Nusikaltėlis gniaužė grotas, rodydamas grėsmingus savo krumplius.

- Aš nekaltas.

- Neturiu raktų nuo tavo celės.

- Išgelbėk ir mane!!!

Kalinys pradėjo blaškytis po tą nedidelį plotą, kurį turėjo.

- Užsičiaupk, kvaily, arba pats tave užmušiu, - pagrasino Emetas.

  Sargybinis sėdėjo požemyje prie pat jo įėjimo. Jis nekentė savo darbo. Laiptai šalia jo vedė žemyn, tada sukosi į kairę ir perėjo į koridorių su celėmis. Iš ten pasigirdo riksmai.

- Nepalik manęs! Gelbėk! – Rėkė kažkuris iš kalinių.

Turbūt tai buvo tas galinis. Sargybiniui visada atrodė, kad jam kažkas vaidenasi. Pasirodo, neklydo. Sargas nužingsniavo koridoriumi. Paskutinėje celėje prie grotų prilipęs stovėjo Keichilas. Jo apgailėtina išraiška įsirėžė tarp grotų strypų.

- Ko čia rėkauji?!

- Jie išėjo, ir manęs nepaėmė, - sukruto drėgnos išpūstos lūpos.

- Kas tokie?

- Senelis ir luošys. Jie praėjo štai pro šitą sieną.

- Tau galvoj negerai!

- Tas akmuo, jis juda. Pajudink jį!

- Traukis nuo grotų, beždžione. Ir nerėkauk, nes patį luošiu paversiu!

Sargas mostelėjo ir trenkė kardo plokštuma Keichilui per nosį. Tada nuėjo atgal. Tik dabar jis pastebėjo, jog vienos celės grotos buvo atidarytos. Vyras įbėgo į vidų. Čia nieko nebuvo. Šalia gulto buvo ryžių duonos ir vandens. Čia turėjo būti kalinys. Galbūt Keichilas ne viską išsigalvojo?

- Sakei, kad tas tunelis rūsyje buvo vienintelis toks.

- Šito neturėjai pamatyti, - atsakė meisteris, prilaikydamas šlubčiojantį karį.

- Matai, kad nėra prasmės man nepasakot dalykų. Pats viską išsiaiškinu.

- Ir aš apie jį nežinojau iki šiol. Jis veda iki Kabiro urvo.

- Tai Kabiras viską sugalvojo?

- Ne, bet jis pasiūlė man pagalbą. Be jo nieko nebūtų išėję.

- Dėkoju.

- Negalėjau leisti, kad ten ir užsibaigtum. Nueisim pas gydytojus, jie sutvarkys tavo koją ir iki kovos ji pasveiks.

- O jie nežinos, kad aš kalinys?

- Niekas nežinos, tu tik viską neik.

  Aplink buvo aklinai tamsu. Kažkur priekyje girdėjosi čiurlenimas - vienintelis orientyras. Netrukus tamsą sumažino mėlynas blizgesys. Tai buvo kažkokie kristalai įvairiose urvo vietose. Vieni ant žemės, kiti kažkur prieš akis, galbūt arti, o galbūt už kelių dešimčių žingsnių. Jų buvo labai skirtingų dydžių, todėl tamsoje negalėjai pasakyti kokio dydžio būtent šis. Erdvės suvokimas išnyko kaip nebuvęs. Kiti kabojo virš galvos. Jie išsiskyrė aplinkos, lyg būtų sudėti čia ant viršaus iš kažkokio kito pasaulio. Čia jiems ne vieta.

  Emetas užuodė tą kvapą, dabar jau ne tokį nenatūralų ir naują. Paėjus dar už kelių vingių pasirodė ir upelis. Nelabai didelis, tačiau greitas. Čia buvo šviesiau, bet vis dar nesimatė urvo ir žemės kontūrų. Palei upelį kai kur stiebėsi statūs, stori stiebai. Tamsoje nelabai matėsi kokie jie buvo, bet karys spėjo, kad iš jų lapų daryta arbata, kuria Kabiras vaišino svečius.

- Ar Kabiras dabar čia?

- Manai jis čia gyvena? Gal jis koks urvinis? Jei jį sutiksi, geriau neklausk.

- Ką aš žinau kur jie gyvena. Čia ne paskutinė vieta, kurią spėčiau.

- Kažin ar jie nešiotų baltus rūbus, jei gyventų po žeme.

Kažkas trekštelėjo.

- Kas čia buvo?

- Ša.

- Mus atsekė?

- Praėjimą gi uždarėm. Tas beprotis galėjo mus išduoti.

- Sėdėk ir nejudėk, aš viską sutvarkysiu.

Iš už nugaros pasigirdo skubūs žingsniai.

- Stot!

Midas apsisuko ir žengė link persekiotojo. Matė tik stovintį siluetą bei vos matomą savo šešėlį ant jo. Iš už seklio nugaros išdygo dar du sargybiniai, turbūt visa kalėjimo komanda.

- Tai slapta misija vykdoma arenos valdžios ir tu, kareivi, negali jos sustabdyti, - garsiai pareiškė Midas.

- Kur jau ne. Už šitą... vietą, tau atsirūgs trigubai!

- Ar žinai su kuo kalbi, vaiki? Aš meisteris Midas. Tu trukdai arenos reikalams.

Emetas nustebo, kad jo gelbėtojas taip paprastai atsiskleidė. Kiek teko girdėti, meisteriams reputacija yra gan svarbus dalykas.

- O aš Itiso valdovas Jabertas, - atsakė apsauginis ir išsitraukė kardą. – Pasiduok dabar arba mirsi.

Meisteris stovėjo tuščiomis, kaip ir jo karys.

- Ar žinot, kas jums bus, jei mane suimsit?

- Užteks kalbų, - sargas priėjo arčiau, iškėlęs kardą. Kiti du sekė už nugaros. Rodos, nė vienas nematė Emeto.

- Aš pats galėsiu sugalvoti bausmę. Tik palieskit mane.

- Tu psichas. Ką dar sugalvosi?

  Už visų nugaros nuskambėjo negarsus smūgis. Lyg kažkas kažką būtų numetęs ant žemės. Sargybiniai apsižvalgė išpūtę akis.

- Kas čia buvo? – Paklausė vienas.

- Eik pažiūrėk. Mes paimsim senį.

  Atsisukę jie pamatė, kaip senis sprunka. Abu nusekė paskui. Senis pribėgo upelį tačiau, už kažko užkliuvęs, virto ant žemės. Jam sudiegė kelį, bet meisteris nebuvo pėsčias. Jis nusirideno iki upelio išgraužos ir gražiai nuleidęs kojas į vandenį, be panikos perbrido į kitą pusę. Kariai nesunkiai galėjo peršokti tarpą, bet tamsoje nesimatė žemės kitoje pusėje. Rizikuoti buvo beprasmiška. Jie dviese vaikosi vieną nevykusį senį, tad kam skubėti?
Trečiasis apsauginis lėtai slinko tamsa. Jis ėjo atgal link požemio su celėmis, nes iš kažkur čia atsklido garsas.

- Kas čia?!

  Kažkoks trekštelėjimas pasigirdo kairėje. Vyras mostelėjo kardu ir, savo nuostabai, kažką užkliudė, bet kardas tik atšoko. Jis pamanė, kad tai siena ir vėl pasuko į dešinę. Tamsoje net nesimatė, kad jis užkliudė stalagmitą ir už jo dar buvo didelė erdvė. Staiga jis panoro grįžti kur šviesiau, bet buvo per vėlu. Paskutinę akimirką jis dar išgirdo kvėptelėjimą ir oro gūsį, tačiau iškart po to akmuo trenkėsi jam į petį, o tada kelis kartus į makaulę. Ir jis nebegirdėjo nieko.
Midas lėtai traukėsi, bijodamas vėl už ko nors užkliūti. Upelis garsiai čiurleno ir nepraleido jokio kito garso iš anos pusės. Sargybiniai ištiesę geležtes artinosi iš dviejų pusių ir ketino priremti senį aklavietėje. Tada pasigirdo panašus trenksmas į prieš tai buvusį, tik daug garsesnis.

- Nekreipk dėmesio, - tarė vienas sargas, - Fyras ten.

- Man neramu, - tarė antrasis.

- Paimam senį pirma.

- Seni, nesipriešink. Viskas baigta.

- Prisiekiu Adiru, jei mane užmušit, visa jūsų giminė bus sudraskyta arenoje.

- O šitaip nereikėjo, - tarė vienas iš jų ir užsimojo kardu.

  Meisteris, tikėdamasis geriausio, krito atbulas ir išvengė kirčio. Tada stebėtinai vikriai nuropojo šalin, kur kardo galas vėl nepasiekė. Iš tamsos atskriejo akmuo ir pataikė antrajam sargui į sėdmenį.

- Fyrai!!! – Apsauginis puolė bėgti atgal. Jei būtų buvę šviesu, Emetas būtų pamatęs įniršį bei baimę sumišusius jo veide. Tačiau matė tik siluetą.

- Fy...! Kalės išpera!

Jis sukiojosi vietoje, ieškodamas paslaptingojo akmenų mėtytojo.

- Aaaaahhrrr! – Nieko geriau nesugalvojęs, jis pabandė įbauginti nežinomą priešą. Tada buvo ramu. Jis žengtelėjo į tamsą. Tą akimirką iš jos išlindo Fyro kardas ir smailiu galu sulindo į sargybinio inkstą. Tada iš tamsos išlindo Emetas, ištraukė ginklą ir, užsimojęs dar kartą, pribaigė sargą.

- Su kuo tu? – Paklausė pirmasis sargas Mido, kai išgirdo riksmus netoli upelio, kitoje jo pusėje. Jis pažvelgė atgal ir pamatė gulintį kolegą.

- Su tavo mirtim, jei tuojau pat neatsitrauksi.

  Sargybinis pasikabino kardą prie diržo ir lėtai traukdamasis nusisuko nuo senio. Jis pagalvojo, kad jei kiti du žuvo, geriau čia sugrįžti su pajėgomis, pasiruošus. Prie upelio stovėjo Emetas. Kreivai pastatęs koją, ir visas persikreipęs, laikydamas kruviną kardą plokščiu galu į priekį. Šviesa taip krito ant geležtės, kad kraujas spindėjo melsvoje prieblandoje. Karys stovėjo nejudėdamas, sekdamas akimis sargybinį. Likęs vienas vyras neišsigando. Jis taip pat buvo ecėnas, kaip ir Emetas, nė vienas iš jų nebuvo aukštesnis už kitą. Sargas šoko į upelį, o tada išlipo iš jo pakėlęs rankas. Jis tikėjosi grįžti atgal. Tačiau Emetas netikėjo grįžimu atgal. Keliais mostais jis sutvarkė nesipriešinantį ecėną ir šitaip išguldė visą kalėjimo personalą.

- Fu, - atsipūtė senis, - Emetai?

- Nu? – Atsakė šis kasdieniškai.

- Iš kur tokie triukai?

- Nebuvo ką daryt, po paraliais.

- Aš išgelbėjau tave, o tu mane. Dabar jau aš dėkoju.

- Netoks tavo planas buvo?

- Tikėjausi, kad kas nors bus ne taip. Visada būna.

- Bet Emetas gi išgelbės, - atsakė jis ir susiėmė už šlaunies.

- Ne veltui tu Adiro mylimiausias, ecėne. Baik šakotis. Aš tave ištraukiau, kaip bebūtų.

- Dingstam, kol daugiau jų neatėjo.

- Neateis, bet reikia įsitikinti ar praėjimas uždarytas, turbūt ne. Be to... tas kvailys už grotų.

- O kas?

- Jis matė slaptą praėjimą. Papasakos kam nors, tikriausiai šitiems jis ir pasakė. Reikia kaip nors juo atsikratyti.

- Užmušiu.

- Ne, nereikia.

- O tai kaip?

- Reikia jį ištraukti, pasiimti su savimi.

- Ė? O kam?

- Ne viską jėga spręsti, šokėjau. Nepamiršk, kad žudyti ne kovos metu draudžiama. Ką, taip greit pamiršai?

- Bet uždaryt Adirą tai jau nedraudžiama, - Emetas nusijuokė. Midas tik pažvelgė į jį nieko nesakydamas. Emetas meldė mintyse, kad jis ką nors pasakytų.

- Kas yra? – Galiausiai paklausė, nesulaukęs atsakymo.

- Tikiuosi pats nujauti? Nevaidink buko, - ir karys nuleido galvą.