tas pažįstamas peronas

Tas pats man pažįstamas peronas,
Ir dar mūsų tas juokų monas.
Man vis primena tave,
Kai išvažiuodavai vakare.

Ar prisimeni tą žalią suoliuką?
Tavo dovanotą meškiuką?
O vakarinį kiną?
Ir juokingą tavo miną?

Aš visad bijojau, kad tu mane paliksi.
Vieną dieną išvažiuosi ir išnyksi.
O tu kas kartą vis išvažiuodavai,
Pro traukinio langą mojuodavai.

Man teko tau pasakyt sudie,
Nebegaliu žiūrėt, o die...
Meilė be atsako, ne meilė.
O tik tai maža nelaimė.

Už ką tave mylėjau,
Taip tavim rūpinaus, tikėjau?
Už tave tokį, koks esi,
Bet ne dabar beesi.

Kas ta meilė yra?
Man jos visai nebėra.
Sudaužęs širdį pasiėmei ir ją,
Mano vienintelę meilę ją.

Tu gyveni toliau,
Ir myli greičiau.
Viską pamiršai,
Kitą paną pririšai.

Jai kartoji tuos melus,
Meilius, gražius žodžius.
Kam naikinti tuos pelus?
Juk į širdį pasibelsi per žodžius.