Miestas paviliojo (9)

Per tuos susitikimus Simona ir Justinas dar nieko nenusprendė. Per daug trumpas laikas, kad būtų galima rasti rimtą sprendimą. Abu nutarė tik susirašinėti, kad nenutrūktų taip netikėtai atsinaujinęs ryšys.
Kad laiškai nepatektų ponui Anicetui į rankas, šiam sumanymui įgyvendinti, jie sugalvojo pasitelkti Pranutę. Laiškus Simonai Justinas rašys Pranutės vardu.
– Nenustebk, Pranute, jei, nuėjusi laikraščių, pašto dėžutėje rasi sau adresuotą laišką. Tavo vardu Justinas siuntinės man laiškus. Susitarėm susirašinėti. Nenorėčiau, kad tuos laiškus kada nors skaitytų Anicetas.
– Betgi man irgi kartais parašo iš namų. Kaip juos atskirsi? – susirūpino Pranutė.
– Iš rašto pažinsi. Be to jis užklijuotą laišką man su visu voku įdės į tą voką, ant kurio bus tavo pavardė. Jeigu jau taip atsitiktų, kad tu jį atplėštum, tai viduje rastum užklijuotą mano laišką.
– Tai vėl atnaujini savo meilę? – nepritariančiai mestelėjo draugė. – Tik kažin ar verta?
– Pasirodo, kad jis mane visą laiką mylėjo, – nieko neslėpė Simona nuo Pranutės, – Dieve, Dieve ir kodėl gi aš sutikau tekėti už Aniceto? Kad būčiau kiek palaukusi, Justinas būtų vedęs mane, – verkdama apgailestavo Simona.
– Šiaip ar taip dabar jau ne laikas sukti galvą apie kitus vyrus. Esi ištekėjusi, turi tokį gyvenimą, tokį žmogų... Tik mylėk jį, gerbk ir viskas bus gerai.
– Bet nemyliu aš jo ir kaip tu to nesupranti? Galvojau, kad priprasiu, pamilsiu, stengiausi prisiversti, bet kuo toliau, tuo sunkiau darėsi jį pakęsti. Betgi ir jo kur protas? Kodėl jis taip norėjo manęs? Argi nematė, kad aš jam ne pora? Būtų pasiieškojęs kokios nors vyresnės, pagal save... Ta gal būtų jį mylėjusi, o aš negaliu. Kad ir anksčiau, kol dar nebuvome susitikę su Justinu, dažnai pagalvodavau, o Viešpatie, ar ištversiu visą gyvenimą? O dabar išvis negali būti nė kalbos. Mesiu aš Anicetą, kaip mane gyvą matai. Išeisiu viską palikusi.
– Ir kurgi pasidėsi išėjusi? – rimtai paprieštaravo Pranutė. – Esi ženota, ištekėti už Justino vis tiek negalėsi. Ar gyvensite susimetę kaip kokie paleistuviai? Ką žmonės pasakys? Nebūsit laimingi taip gyvendami, nepalaimins Dievas jūsų namų. Graušiesi labiau negu dabar graužiesi. Norėsi grįžti, bet bus per vėlu. Anicetas tau neatleis.
– Mes ką nors sugalvosim. Mums dar visas gyvenimas prieš akis. Svarbu, kad jis mane myli, – savo kartojo Simona, – Dieve, Dieve, ir kodėl aš jo nepalaukiau? – krimtosi ji ir nedaug trūko, kad imtų raudoti balsu. „ Bergždžias darbas dabar ją atkalbinėti, – mintyse nusileido Pranutė, – savo nuomonę pasakiau, o daugiau ką aš galiu? Dabar jie tik ką išsiskyrė, jai sunku ant širdies, bet praeis kiek laiko ir ji apsigalvos, nusiramins. Baisu ir pagalvoti, ką ji dabar šneka. Nesveiko žmogaus kliedesiai. Mesiu, išeisiu... O gal iš tikrųjų neteko proto iš tos meilės? Viskas čia atrodė ramu, gražu, gera, nieko netrūksta, šeimyniniai santykiai normalūs, o pasirodo visą laiką  ji buvo nusivylusi, nelaiminga“, – pergyveno Pranutė.
Justinas Simoną tiesiog apipylė laiškais, o Simonai buvo neapsakomai malonu juos gauti. Ji kelis kartus per dieną bėgdavo tikrinti pašto dėžutę lauke: „ Gal jau buvo laiškanešys? Gal nepamačiau? “ – o kai tik randa laišką, tuojau pat bėga į viršų, užsidaro kambaryje ir skaito tiek kartų, kol išmoksta mintinai. Nors laiškai ateidavo Pranutės vardu, bet ji dar nė vieno nematė. Visus laiškus susirinkdavo Simona.
Justinas laiškuose Simonai nieko nesiūlo, bet rašo, kad labai daug galvoja apie jųdviejų meilę ir ateitį. O Simonai ir to užtenka. Perskaičiusi laišką, ji jaučiasi lyg būtų su Justinu pasimačiusi, susitikusi, pasikalbėjusi.
Viename laiške Justinas vis tiktai užsiminė, kad yra kai ką sugalvojęs dėl jų ateities. Rašė, kad turi gerą mokslo draugą. Visus studijų metus auditorijoje sėdėdavo vienas šalia kito. Baigę studijas, jie išsiskyrė ir nė kart nebuvo susitikę, nors iki šiol susirašinėjo. Draugas gyveno ir dirbo toli, Lietuvos ir Latvijos pasienyje. Kol kas Justinas dar nenori atskleisti savo sumanymo, bet yra numatęs su draugu susitikti asmeniškai. Rašė, kad kai tik gaus atostogas, būtinai jį aplankys, bet dabar apie tai dar anksti kalbėti. Vėliau laiškuose Justinas apie tai niekada neužsimindavo, o išėjęs atostogų, parašė Simonai, kad nori būtinai su ja susitikti. Pasimatymo vietą jis parinko tą patį parko suolelį, kur jie susitikinėdavo šaulių sąskrydžio metu. Rašė, kad Kaune jis bus dešimt minučių po dvyliktos ir atėjęs į parką, jis lauks, sėdėdamas ant to suolelio. „ Gali praeiti kokia valanda, kol aš pasieksiu parką, bet kokią pirmą ar pusę antros turėtume susitikti. Jei atėjusi dar manęs nerastum, lauk, būtinai ateisiu. Atvažiuosiu trečiadienį“, – dar patikslino Justinas.
Simona laišką gavo pirmadienį, o kai jį perskaitė ir sužinojo, kad atvažiuos Justinas, labiausiai apsidžiaugė: „ Kokia laimė! Mes ir vėl pasimatysime... Kaip reikės išlaukti net dvi dienas? “ Simona nežinojo ką veikti, kad tik prastumti laiką. Ji ėjo į miestą, vaikščiojo po parduotuves, nusipirko naują suknelę. Vieną ir kitą naujas Justinas jau matė per ankstesnius susitikimus, o ši buvo dar jam nematyta ir jai labai tiko. Simonai norėjosi kaip galima gražiau atrodyti, norėjosi patikti Justinui ir, parėjusi namo, tuojau pat pasipuošė ir pasirodė Pranutei.
– Na, ką pasakysi – paklausė draugės.
– Ir vėl nauja suknelė? Ar dar mažai jų turi? – žvilgtelėjusi abejingai pasakė ši.
– Ne šiaip sau nusipirkau. Trečiadienį atvažiuoja Justinas, – pasigyrė Simona, – tu tik gerai pažiūrėk. Ar ji graži, ar man tinka? Taip brangiai sumokėjau...
– A, štai kas? – tik dabar sužinojo Pranutė, – na, tada ateik arčiau, geriau pasižiūrėsiu, – ji nusišluostė į rankšluostį rankas. – Iš priekio – puiku, graži apykaklė, o dabar apsisuk. Iš visų pusių graži, nieko neprikiši. Jeigu jau po teisybei, tai tau viskas gražu ir viskas tau tinka. Galėtum nueiti su kasdiene ir ne prasčiau atrodytum. Kad ir visai be suknelės, vis tiek Justinui patiktum, – nusijuokė draugė.
– Tu nesijuok. Ar tikrai? – patenkinta Simona, – tik ar ne per ilga? Galima būtų patrumpinti, laiko dar yra.
– Nė kiek. Atmink, kad jau nebe piemenė, o ištekėjusi moteris, ponia, – patikino Pranutė. – Bet man vis tiek neramu. Ir tie laiškai, ir tie pasimatymai neprives prie gero, – būgštavo ji.
– Nė nebandyk manęs perkalbėti, – nieko nenori girdėti Simona, – ir šį kartą aš jau nebe padarysiu klaidos. Justino lauksiu iki gyvenimo galo. Gal net rytoj viską nutarsim. Ir kaip bus, taip bus... Viena tik žinau, kad noriu būti su juo visą gyvenimą.
– Nelinkiu aš tau blogo, tik bijau, kad netektų gailėtis, – negali tylėti Pranutė. – Ar ne čia tavo gyvenimas? Gali gyventi ir gyventi, o viską praradus, nežinia kas laukia.
– Na, pažiūrėsiu, ką Justinas sako. Nebe daug jau liko. Matysiu, ką jis sugalvojo. Veltui juk nevažiuos. Tikriausiai turi ką pasakyti, kad nori susitikti.
– Nepasitikėk juo visai aklai, o pasiklausyk ir savo proto balso, jeigu jo visai nepraradai. Atmink, kad daug dar metų reikės gyventi. Žiūrėk, kad nesusigadintum sau ateities.
Simona nieko nesiklausė, jai rūpėjo tik viena, kad tik greičiau ateitų trečiadienio rytas. Per naktį ji beveik nemiegojo, kankino neramios mintys ir slėgė rūpestis. „ Kad tik viskas būtų gerai, kad neįvyktų kas nors tokio, kas sutrukdytų jam atvykti, kad būtų sėkminga kelionė traukiniu, kad neimtų lyti lietus... Baisu ir pagalvoti, jeigu taip atsitiktų“, – Simona net nusipurtė, pagalvojusi, kaip jie sėdės ant suolelio lyjant lietui, kaip atrodys jos nauja suknelė... „ Ar ne per daug rizikinga buvo skirti pasimatymą po atviru dangumi? Reikėjo kur nors po stogu, kad ir į tą pačią kavinę mūsų gatvės gale? “ – vis rūpinosi Simona, bet, ačiū Dievui, niekas nesutrukdė jiems susitikti.
Simona jau laukė, kai pamatė ateinantį Justiną. Ji pakilo nuo suolelio, o kitą akimirksnį jie apsikabino. Minutėlę jie  tylėjo, glausdamiesi vienas prie kito, būdami apsvaigę nuo susitikimo jaudulio, vėliau prisėdo ant suolelio, o tik paskui sušneko.
– Pagaliau mes kartu, – ištarė Justinas, kaip Simonai pasirodė, su neslepiamu palengvėjimu, – kokia laimė tave matyti. Turiu prisipažinti, kad buvo abejonių. Važiavau, nes būtinai reikia sususitikti, o nežinojau ar teks pasimatyti. Gal tu net neateisi, gal tu pasirinkai kitokį sprendimą. Tu net neįsivaizduoji kaip apsidžiaugiau tave pamatęs.
– Ir tu dar abejojai? – net pasipiktino Simona, – kai tik gavau laišką, tai iki šiol degu nekantrumu išgirsti ką man pasakysi? Ar jau išėjai atostogų?
– Taip. Šiandien pirma diena. Šis atostogų mėnuo mums turėtų būti lemtingas. Turiu didelį sumanymą. Jeigu tik tu pritarsi ir sutiksi, tada aš iš pirmų dienų imsiuosi žygių.
– Aš taip ir pagalvojau, kad tu jau ką nors sumąstei. Na, pasakok.
– Viską smulkiai papasakosiu, tik tu įdėmiai klausyk, – Justinas dar arčiau prie savęs prisitraukė Simoną. – Pameni, rašiau laiške apie mokslo draugą, gyvenantį Žemaitijoje prie Latvijos sienos? Jis irgi dirba girininkijoje kaip ir aš. Tuojau pat važiuoju pas jį. Prašysiu, kad padėtų man kur nors įsidarbinti pagal mano specialybę. Gal net toje pačioje kaip ir jis girininkijoje. Jeigu tik pasiseks gauti darbo, tada ir pradėsim tvarkyti mūsų reikalus. Turiu pasakyti, kad tas mano draugas ne katalikų tikėjimo, kaip mes. Jis, jo žmona ir tėvai, visa šeima – evangelikai, kokių tame krašte yra labai daug. Pagal visą Latvijos pasienį ir giliau į Lietuvą... Tuose kraštuose yra didelė ši bendruomenė. Tikrai nežinau, bet gerai išsiaiškinsiu ar negalėtume ir mes pereiti į šį tikėjimą. Jei tik priimtume šį tikėjimą, tai automatiškai nustoja galioti tavo santuoka ir mes laisvai galėtume tuoktis jų bažnyčioje. Be abejo dar susidarytų šiokių tokių keblumų su tavo pasu, bet su juo susitvarkysim neskubėdami, be vargo, bet kiek vėliau. Bus galima pasakyti, kad pasą pametei, o susituokę, mes jau galėtume gyventi kartu. Na ką? Ar labai išgąsdinau? Ar tau priimtinas toks pasiūlymas? Kiek galvojau – nieko geriau nesugalvojau. Tai bene vienintelis būdas, leidžiantis pasislėpti Lietuvoje. Gyventume toli nuo giminių ir pažįstamų, tarp svetimų žmonių. Nei mes apie juos, nei jie apie mus nieko nežinos. Atvažiavo naujas darbuotojas su sužadėtine, įsikūrė, susituokė. Niekam nekils jokių įtarimų.
– Ar tai to paties tikėjimo žmonės, kuriuos „bambizais“ vadina? – truputį patylėjusi, paklausė Simona.
– Tai jau taip, – teko prisipažinti Justinui, – mūsų katalikai juos taip pravardžiuoja, bet reikia pasakyti, kad jų tikėjimas labai mažai skiriasi nuo mūsų. Pagaliau kiek pasaulyje skirtingų religijų, o dievas vienas. Visi garbina tą patį Dievą.
– O ar aš, būdama evangelikė, galėsiu lankytis katalikų bažnyčioje ir ten melstis? – paklausė sunerimusi Simona.
– Tai turbūt ne, – nelabai žino Justinas, bet bando aiškinti, – pati pagalvok, jeigu koks „bambizas“ ateitų melstis į mūsų bažnyčią? Bet, priimant į savo bendruomenę naują žmogų, tikriausiai bus paaiškintos visos taisyklės.
– O ar tai nebus nuodėmė? Ar nenubaus mūsų Dievas? Juk tai panašu į išdavystę, – visai nusiminė Simona.
– Nieko mes neišduodame. Mes gi Dievo neišsižadame, nes gyvensime toliau taip, kaip Dievas prisakė. Laikysimės jo dešimties įsakymų, garbinsime jį taip kaip ir anksčiau tik truputį kitokiomis apeigomis. Bet tu nenusimink ir jeigu tu nenori, tai niekas tavęs neverčia. Jeigu toks variantas tau kelia nerimą, nėra priimtinas, tai dabar pats laikas apsigalvoti. Tik tiek, kad tai vienintelė išeitis, norint išlikti padoriems prieš save ir prieš žmones. Aš esu viskam pasiryžęs, o tu daryk taip, kaip tau atrodo geriau. Aš jau viską pasakiau ir dėl to norėjau susitikti, kad išsiaiškintume. Dabar dar laikas pasakyti taip arba ne. Manau, kad nereikia daugiau įrodymų, kad suprastum kaip tave myliu, kad viską darau mūsų bendro gyvenimo labui.
Simona pirmą kartą rimčiau susimąstė. Ji, nuleidusi galvą, tylėjo užklupta daugybės prieštaringų minčių. Išvažiuoti kažkur į nežinomą kraštą, gyventi tarp svetimų žmonių, būti toli nuosavo gimtinės, nuo tėvų ir artimųjų, atsisakyti savo tikėjimo – tai jos nelabai traukė, ją baugino. Kita vertus, jeigu ji nesutinka, praranda mylimą Justiną. „ Viešpatie, ar ne per daug didelė kaina už mano meilę? Ką pasakys tėvai, kai viską sužinos? Jie baisiausiai pergyvens, rūpinsis, o gal net ieškos? O kaip bus su Anicetu? Jis gi niekuo nekaltas. Visa jo kaltė, kad taip labai mane myli, o aš jo ne. Bet tada man reikėjo iškart atsisakyti tekėti už jo. Kodėl ištekėjau? Bus sugriautas jo gyvenimas. Tai dar viena nuodėmė. Ir su tokia sąžinės našta aš pasirengusi pradėti naują gyvenimą? Ar pavyks viską užmiršti, ištrinti iš atminties ir gyventi toliau lyg nieko nebūtų įvykę. Bet jeigu Justinas mane taip myli, kad atsisako ramaus, nerūpestingo, viengungiško gyvenimo, ieško būdų, išeičių, deda tiek pastangų dėl manęs ir viskam ryžtasi, tai ar dera man dar svarstyti ir abejoti? Jeigu aš dabar nesutiksiu eiti su juo, mes neišvengiamai išsiskirsime ir šį kartą jau amžiams. Ar to aš noriu? Tiek laukta, tiek svajota, ilgėtasi, o dabar, kai jau esu netoli tikslo, savo pačios rankomis galiu viską sugriauti. Ir kaip aš galėsiu gyventi toliau su nemylimu vyru žinodama, kad visą gyvenimą galėjau turėti šalia savęs mylimą žmogų? Vieną kartą jį praradusi, negi noriu ir vėl pakartoti tą pačią klaidą? “ – srautas tokių ir panašių minčių užplūdo Simonos galvelę. Jai buvo sunku savo jausmuose susigaudyti, bet nugalėjo jaunystė ir atgimusi meilė.
– Viskas gerai. Su viskuo sutinku, kad tik galėčiau būti su tavimi, – pasistengusi atsikratyti blogų minčių ir baimių, po ilgos tylos ryžtingai ištarė Simona. – Daryk viską, ką esi sumanęs, o aš lauksiu ir būsiu viskam pasiruošusi.