2014 09 08
O, Salvadorai,
Ir vėl, kaip prieš daugelį metų
Išplėšk iš balto popieriaus širdį.
Ir paišyk tuos dramblius lyg dangaus,
Kad, tik teatro žiūronais matyti galėčiau,
Kaip jie debesis vilgo straubliu.
Aš regiu sapnuose
Tuos tirpstančius laikrodžius medžiuose
Ir vis klausiu savęs:
kaip šitokios spalvos
sunoko tavosiose rankose?
Auksinis rytas,
Tai liepsnojančios ryto žirafos.
Ir lova pavirtusi lūpomis,
Vis šnabžda žodžius...
Jog naktį sugrįši pas tuos,
Kas užverti akiduobių savo negali -
Įkvėpti gyventi toliau.
Pamirkęs ūsus į rašalo debesį
Sielą išskrosi, kaip žuvį.
Išrankiojęs ašakas
Sudėsi savuosius eskizus į dar neužbaigtą kūrinį.
Ir viskas atrodys teisinga,
Tobuliausia, tai ta mergina,
Kuri ašarom pro langą žvelgia į jūrą -
skandina laivus,
Nors kartais vaidensis,
Jog moterys kūno neturi,
Tik jų siela
keliauja
drauge.
Atsimerk...
Tavo žvilgsnyje
Sujuda burtai ir viskas atrodo
Kitaip...
..
.


žiūrintis dangun




