Vėtra

Duria sniego pluta, kūno gyslos pamiršta kvėpuoti,
Kai laukinė katė mūsų potvynius laka iš delno,
Aklos durys užsiveria sprangiai ir lyžteli odą
Nejaukinamas tavo artumas. Tai priešpilnio kalnas

Su viršūnės aštria geležim, vandeningais vijokliais,
Sparčiai garmančiais mūsų akim, nepažįstančiais laiko,
Plaukuose vėtrų kirčiai, taip kvepia tamsa, nesunokus
Žibinto akis smulkiai laša į mus, ir tereikia

Prisiglausti ir gerti iš tūkstančių sniego latakų
Baltą  paukščio  akiduobę. Šitaip prasideda vėjai
Ir potvynių debesys irias gilyn, delno linijos šlapios
Gaudžia  kalno artumą. Taip grįžta žirgai ir teisieji,

Į vandenį sėję pro lūpas išnirusius debesis,
Čia mūsų dievai suka guolį virš laiko ir purto
Lelijų paklodę,  kai žemės šviesa vėjo išnaras drebia
Anapus skenduolio, dievai glosto katę ir murkia.