Du vėjai liepoje kalbasi,
suglaustose šakose
liežuviais mala.
-----
Pažvelgęs žemyn aš visada
matau rūškanus jų veidus,
todėl veliuosi į plaukus
ir savo šokiu mėginu
išgauti jų šypsenas.
O aš visada žvelgiu tik į priekį,
ten šviečia jų svajonės,
mergaitės delnais į dangų
meldžia motinoms sveikatos,
ten vakaro ramybėje ištirpsta
spalvos, susilieja veidai
ir lieka tik švytėjimas.
Rytais ten žmonės šypsosi.