PelasKonkurse pagal Andy Kehoe iliustracijas šis kūrinys užėmė XI-ąją vietą.
„Beacon for Wayward Souls“
- Ei. Ei, katine, atsisuk, - tyliai tyliai sušnabždėjau.
Nepadėjo. Toliau tas sau vangiai lėtindamas žingsnius sliūkino pro šalį iš niekur į niekur. Arba iš kairės į dešinę.
- Ei, kuskuskus, - jau garsiau kreipiausi jo kalba.
Katinas sukluso, piestu stojusios ausys pasuko galvą į garsą.
Girdi juodžius - pagalvojau. Gerai. Nors vienas gyvis šioje... šioje... „neturiu-supratimo“ vietoje.
- Klausyk, būk draugas, gelbėk nors tu. Kur aš atsidūriau, kas vyksta? Jau užkniso. Visą amžinybę klaidžioju šioje siurrealybėje ir nė gyvos dvasios, - priėjau arčiau ir atsiklaupiau priešais nebaikštų katiną, kuris keistai kraipė ūsus, ausis ir akis. Tarsi kiaurai mane žvelgtų. Žinojo, jautė, jog esu greta, bet nematė. Tik į žodžius reagavo. Negi aklas? Ne, negali būti. Iš tolo jį stebėjau. Pasirodo, turėjo tikslą, ėjo tiesiai prie netoliese augančio medžio.
Ištiesęs ranką pamojavau plačiai. Jokios normalios reakcijos. Tik nenormali - abejingas neregio žvilgsnis. Tada spragtelėjau pirštais jam prieš nosį. Šis liuoktelėjo atbulas ir juokingai prisėdo ant užpakalio spėjęs uodegą iškelti į gelsvą dangų.
Kas per nesąmonės?! Atrodė tuoj iš nevilties vienu metu apsiverksiu ir staugsiu vilku. Dar kartą save nužvelgiau. Viskas vietoj: rankos, kojos, rūbai, net piniginė su keliais litais. Tai ko šitas manęs nemato? Gal aš vaiduoklis? Pačiupau beformį sudžiūvusių dažų gniutulą lyg grumstą ir lengvai švystelėjau į netikrą kačių.
Čia viskas buvo netikra. Nupiešta. Kažkoks košmaras. Atsidūriau senos geros animacijos pasaulyje. Nieko sau - vienišas stepių herojus su jo nematančiu nutapytu katinu. Na, ir dar šis medis. Jau gana turtinga aplinka. O iki tol tikrai nežinojau, kiek ilgai klaidžiojau be tikslo grynoje dykynėje, kol atsivilkau čia. Gal savaitę, gal dvi. Laikrodžio ar telefono neturėjau, buvau praradęs laiko nuovoką. Pavargau. Bet alkis ir troškulys nekamavo. Kitaip būčiau seniai pastipęs. Čia net nakties nebuvo. Net menkiausio oro dvelksmo nesijautė, ir bekraščio paveikslo drumzlina dangaus dėmė nesikeitė.
Tik aš vienas normalus, nenutapytas, bet tuo pačiu ir nederantis prie aplinkos. Jei man šis pasaulis atrodo tarsi paveikslas, gal aš pasauliui esu irgi fenomenas ar paprasčiausias prašalaitis atsidūręs ne vietoje, tiek nereikšmingas, kad net nematomas? Atsidūręs ne vietoje... Kaip atsidūręs? Klausimas be atsako nuo pat prabudimo čia. Taip, paprasčiausiai tarsi po miego pramerkiau akis. Susirietęs gulėjau ant kietos dažais nuteptos žemės. O turėjau prabusti... Irgi nežinau kur. Gerai pamenu kaip su chebra bendrabutyje svaiginomės pratęsimu ir alkoholiu po dar vienos Lietuvos rinktinės pergalės. Bet taip pat gerai nepamenu, kaip smigau, kas buvo toliau ir kaip čia atsidūriau. Seniausiai netekau vilties, kad tai kažkoks nesveikas pokštas ar eksperimentas su manimi, kai laukia netikėtas „surprise! „ su atomazga. Ir tikrai ne sapnas. Sapnai tokie ilgi nebūna. Beliko tik du variantai - arba mane ateiviai pagrobė ir nusigabeno į savo pasaulį, arba aš miriau. Greičiausiai pirmas variantas. Nes, po galais, kas čia per Anapilis?! Kur šviesa tunelio gale? Kur šventas Petras su savo raktais ir vartais, kur baltas rojus su debesimis ar suodinas pragaras su velniais ir ugnimi? Nieko panašaus. O ir per jaunas, kad užsilenkti padauginus alaus. Jau greičiau būsiu kažką rimčiau prisidirbęs, kas nesuderinama su gyvybe. O štai ateiviai su savo nežemiškomis technologijomis lengvai ir smagiai mane galėjo įkišti į kokio vietinio Klimto ar Dali paveikslą. Tik kam?! Kokių velnių?! Gal tu, katine, esi vienas iš jų?
Kliudžiau jam šoną. Nupieštas katinas miauktelėjo, bet nepajudėjo iš vietos. Tik nusekė žvilgsniu žeme nusiridenusį grumstą. Taip ir liko nusisukęs.
- Alio! - šį kartą riktelėjau. Juodžius staigiai įsistebeilijo savo baltom akim į erdvę mano kryptimi. - Ar matai mane?
Kuris laikas tylėjau. Nematė jis manęs. Ir nesuprato, ir kalbėti nemokėjo. Aš pasijutau šioj nejuokingoj ir kvailoj situacijoj dar kvailiau - besikalbantis su katinu.
Ką gi, reikėjo laukti, kas bus toliau. Nusprendžiau nesiblaškyti ir pasekti katiną. Gal jis nuves, kur koks nors veiksmas vyksta, kur galiu rasti paaiškinimą.
Juodžius minutę pasėdėjo, pasilaižė užgautą šoną, pasikėlė ant visų keturių ir nusliūkino prie medžio. Prisiglaudė prie kamieno. Ir taip tarsi sustingo. Iš už kelių metrų stebėjau jį. Staiga medis atgijo, sušiugždėjo, subraškėjo, šakos lėtai pradėjo leistis žemyn. Net atsitraukiau atatupstas, kad nekliudytų. Geltonai-rudai nutepliotas vainikas palietė žemę, paslėpdamas po savimi katiną, ir po kelių akimirkų vėl pradėjo kilti. Juodžiaus neliko nė ženklo. Suėdė - pagalvojau. Kaip ta musgaudė gėlė. Arba... Arba kas? Juk tai nesuvokiamas man pasaulis. Turėčiau nustoti stebėtis bet kuo. Man čia viskas nežinoma, todėl viskas įmanoma. Gal taip ir turėjo būti? Gal katinas žinojo, kas jo laukia? Specialiai atėjo prie šio medžio. O medis yra švyturys. Ne tik rodantis kelią, bet ir nukreipiantis juo, išlydintis į naują kelionę.
Tokios mintys mane padrąsino. Bet kokiu atveju dabar galėjau kažką bandyti daryti. Burbtelėjau:
- Ką gi, juodžiau, ačiū už nuorodą. Jei išsikapstysiu ir susitiksime, atsilyginsiu.
Palindau po šakomis ir prisiglaudžiau prie medžio. Niekas nesikeitė. Apglėbiau rankomis kamieną, palaukiau. Bet nesulaukiau. Dar pasitrainiojau aplinkui, kol pradėjau nervintis. Atsitūpiau nugara atsiremdamas į kamieną. Užverčiau galvą aukštyn į neperregimą masyvų vainiką ir pagalvojau - noriu namo, į Lietuvą, į bendrabutį ir savo kambarį. Į savo lovą ryte po to vakaro, jei jau būti visai tiksliam. Ir tą pačią akimirką medis suvibravo, pasitempė tarsi oro įkvėptų, iškvėpė, ir šakos lėtai pradėjo linkti žemyn.
