Viename bare mano draugo arklys nužiūrinėjo moterį
nuostabaus grožio damą su šventine balta suknia
kristaliukai deimančiukai po kaklu žaibavo
lietėsi su oda ir šiurpą krėtė per visą žemyną
buvo jinai stingdanti kaip kokia ledo karalienė
visa iš niekur iš vandens arba iš knygos
nei viens mano protėvis į tokią damą neveiziejo
juodais plaukais sėdėjo baro kėdėje prie stiklo
lauke anapus žvairavo pora rūkančių vagabondų
ir draugo pilšvas arklys nustojęs maltis aplink krūmą
jinai tarp lūpų kandžiojo rožančiaus kryžių
kas kartą jį išspjovus nuvalydavo ir imdavo atgal į burną
lyg užstrigusi Magdalenos konstantoje
keista trauka tarp manęs ir jos paveikslo susikūrė
lyg ir aš norėjau viską pradėt ir užkabint keliais ciao ciao
lyg ir tas vaizdelis kirbino mano rankas kad eičiau patvarkyt
povyzos ir keistų manierų skaisčią suknią apipilt kava
už seriją beprasmių nuodėmių
už išmaldą prie baro
už gundymą prie stiklo
kur draugo arklys laukė girtėjančio šeimininko
o jis jau buvo gatavas ilsėjosi ant baro stalo
galvoj skylė nuo colos butelio kamštuko
einu galvoju senio žirgą baltą atvarysiu
tegu pajoja tris metrus iki upelio.