Miestas paviliojo (8)

Girininkas Justinas ir Valentas jau seniai nebedraugauja. Susitinka ir pasisveikina tik šaulių susirinkimuose, bet netikėta kelionė į Kauną juos vėl lyg ir suartino.
Už metų po Simonos vestuvių, kitos vasaros liepos mėnesį sostinėje vyko Lietuvos šaulių sąskrydis. Iš miestelio į šią šventę važiavo keturi žmonės: būrio vadas, Valentas, Justinas ir viena šaulė mergaitė.
Į geležinkelio stotį juos nuvežė Indriūnas. Kelionė buvo ilga ir nuobodi. Sėdėdami kupe vienas šalia kito vaikinai sušneko. Pirmas prakalbo Valentas.
– Retai susitinkam, mažai matomės... Kaip gyveni, kaip sekasi? – taip pradėjo kalbą.
– Dirbam ir tiek, – atsakė Justinas, – vasarą niekur netrūksta darbų. Tiek laukuose, tiek miškuose.
– Laukuose tai jau taip, bet kokie darbai miškuose? Kiekvienais metais tie patys medžiai, tie patys krūmai auga. Nei arti, nei sėti, nei ravėti... – pajuokavo Valentas, bet Justinas su tuo nesutiko.
– Ir ariam, ir sėjam, kiekvieną pavasarį apželdinam vis naujus plotus. Reikia kovoti su kenkėjais, naikinti pūvančius medžius, o kuriuos dar galima – gelbėjam, gydom sergančius. Kiek spėjam, kirtimus apsodinam naujais sodinukais. Miškuose vyksta valymai ir kiti pavasariniai darbai. Panašūs darbai vyksta iki pat rudens. Įdedant daug darbo ir kantrybės, kvartalas po kvartalo atsinaujina miškas.
– Kas tiesa, tai tiesa. Darbų daug, nesiginčysiu, bet nors tiek gerai, kad miškas mažiau nukenčia nuo gamtos stichijos. Niekas nesunaikina įdėto sunkaus darbo, kai tuo metu pasėliams laukuose gresia daugybė pavojų. Naikina derlių ir sausros, ir lietūs, audros išguldo javų plotus, šalnos nušaldo bulves, cukrinius runkelius ir viskas nueina niekais.
– Nuo sausros kenčia ir miškas, o škvalas nulaužo ir su šaknimis išrauna medžius. Gaisrai – tai dar viena didžiulė miško bėda. Sunaikina ne tik medžius, bet ir miško paklotę su visa smulkia gyvūnija. Nuo stichinių nelaimių niekas nėra apsaugotas.
– Klausyk, o kaip tau pavyko susitvarkyti su palikimu? – nukreipė kalbą Valentas, – kaip sakei, kad kvietė dėl testamento. Ar kas buvo neaišku?
– Susitarėm. Buvo skirta ir man dalis, bet kai broliai paprieštaravo, aš su viskuo sutikau. Tikrai nesijaučiu nuskriaustas.
– Tau geriau žinot. O kai dėl palikimo, tai neretai tarp artimųjų kyla ginčai. Nėra jokia paslaptis, – pritarė Valentas.
Šaulių suvažiavimas truko tris dienas. Atidaryme dalyvavo pats prezidentas Antanas Smetona, generolas Stasys Raštikis ir kiti garbingi valdžios vyrai. Grojant kariniam dūdų orkestrui, buvo pakelta Lietuvos trispalvė, o per vėliavos pakėlimą visi stovėdami sugiedojo tautos himną. Pirmasis kalbėjo prezidentas Smetona, o po jo visus pasveikino kariuomenės vadas Stasys Raštikis. Pasibaigus kalboms, sveikinimams ir linkėjimams, prasidėjo meninė dalis. Susirinkę prie aikštės, miesto smalsuoliai stebėjo renginius, pasirodymus, galėjo stebėti šaudymo varžybas, bėgimo krosus. Ant specialiai šiai šventei pastatytos pakylos, dainavo operos solistai, mišrus choras, duetai, kurių linksmi, kariška tema atliekami kupletai sukeldavo šurmulį ir juoką.
Tokia buvo pirmoji sąskrydžio diena. Kitomis dienomis vyko karinio parengimo užsiėmimai, šaudymo treniruotės, pirmosios medicininės pagalbos suteikimo pratybos. Viskas prasidėdavo devintą valandą ryto ir tęsdavosi iki trečios valandos po pietų, o tada jau visi laisvi iki kitos dienos ryto.
Pasibaigus pirmai sąskrydžio dienai, visi, iš tolimiausių Lietuvos kampelių suvažiavę dalyviai, pasipylė po miesto gatves, užplūdo kavines, restoranus, ledaines, valgyklas.  Nusitęsė didžiulės eilės prie kino teatrų ir kioskų, prekiaujančių pyragaičiais.
– Ką pats veiksi? – paklausė Valentas Justino, kai išėję iš aikštės, kur vyko pasirodymas, jie sustojo ant šaligatvio.
– Nežinau, – atsakė šis, – gal eisiu į kokį nors restoraną ar valgyklą užkrimsti.
– O aš einu pas sesę. Ji jau laukia. Žino, kad aš čia... O gal einam kartu? Pamatysi kaip gyvena. Ten ir papietausim, – pakvietė Valentas.
Iškart Justinas lyg ir suabejojo: „ Eiti ar ne? Ar nebus skaudu ją pamatyti? Bet, kai jau praėjo tiek daug laiko, gal surizikuoti? Pamatysiu jos vyrą... Įdomu, kaip ji jausis mane pamačiusi? Ir išvis koks bus susitikimas taip ilgai nesimačius? “
– Einam, – nugalėjo smalsumas, – gal neišvarys? – pajuokavo Justinas ir vaikinai nuėjo gatve.
Buvo savaitės vidurys. Mieste darbo diena tik sąskrydžio dalyviai šauliai šventė. Anicetas kaip paprastai buvo darbe, o namuose Simona ir Pranutė ruošė pietus ir laukė ateinančio Valento. Pranutė samčiu maišė sriubą, ragavo ar pakanka prieskonių ir druskos, o Simona nuėjo atidaryti durų.
– O Dieve! Justinas! – pamačiusi prieškambaryje du vyrus, Simona užraudo kaip žarija,  iš nuostabos ir netikėtumo sukryžiuodama rankas ant krūtinės. – Prašom toliau, – vos ištarė ji, – mes jau seniai laukiam, – kiek begalėdama tvardėsi ji. Pasibučiavusi su broliu, Simona padavė ranką Justinui. – Tikrai nesitikėjau... Kaip gerai, kad atėjote.
– Valentas pakvietė, – lyg teisinosi Justinas. Pamatęs kaip užraudo Simona, jam irgi suvirpėjo širdis. – Neišvarysi?
– Ir gerai brolis padarė. Kaip malonu jus matyti. Džiaugiuosi iš visos širdies jus matydama, – šiek tiek apsiramino Simona. – Eime, nusiplausite rankas ir tada jau prie stalo.
Kol vyrai užtruko vonioje, Simona nunešė į valgomąjį duoną, išdėliojo ant stalo lėkštes ir lėkšteles, peilius su šakutėmis, o Pranutė padėjo ant stalo didelę sriubinę su karšta, kvepiančia sriuba.
– Prašom, – dar kartą pakvietė Simona, – viskas jau paruošta. Turbūt labai išalkot, kai toks vėlyvas metas. Seniai buvo laikas pietauti.
Kai visi susėdo už stalo, laikrodis išmušė pusę keturių. Justinas įdėmiai pasižiūrėjo į laikrodį. Jis savo grožiu ir skambesiu tarsi bylojo apie šių namų ramybę, pilnatvę ir jame gyvenančių žmonių santarvę. Ne vien tik laikrodis, bet ir tas šviesus kambarys, ovalinis stalas žvilgančiu paviršiumi, kilimas, minkštos kėdės, šviestuvas virš stalo, kuris, saulei šviečiant, spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis – viskas dvelkė prabanga ir didybe.
– Ačiū, buvo labai skanu, – padėkojo pavalgęs Justinas, – gražu čia pas jus, – dar plačiau apsidairė, – nieko nepasakysi.
– Tai tik valgomasis, o vėliau, jeigu įdomu, parodysiu visą būstą, – smagu pasidarė Simonai, kad Justinas pamatys, kaip ji gyvena. – Apačioje tik miegamasis, valgomasis, salionas ir virtuvė. Čia daugiausia ir leidžiame laiką, o viršuje kambariai tai tiesiog stovi nenaudojami. Jie skirti svečiams, jeigu jie atvažiuoja. Paruošiu kuriuos nors ir jums su Valentu. Galėsite nakvoti.
– Dėl manęs tai nereikia vargintis, – iš mandagumo atsikalbinėjo Justinas, – visiems sąskrydžio dalyviams parūpinta nakvynė. Jau supažindino, parodė kur. Mums su Valentu paskyrė vietas vienos mokyklos patalpose. Visai čia pat, pačiame miesto centre.
– Nebus blogiau ir pas mus. Tikrai žinau, kad čia geriau pailsėsit, – nenusileido Simona. – Netrukus grįš vyras iš darbo, šeimyniškai pabendrausim. Susidarys nemaža kompanija... Gal ką nors sugalvosim, kaip smagiau praleisti vakarą.
– Žinau aš tas nakvynes. Nebe pirmas kartas, – įsikišo Valentas, – pakreikta ant grindų po saują šiaudų, užmesta paklodė, kažkokios šiurkščios vilnos dekis užsikloti. Atsikėlus ryte, pusę dienos visi šonai skauda kol išsivaikštai. O dar kas darosi, kai susirenka šitiek žmonių vienoje vietoje... Toks alasas, kad neina nutildyti. Vieni šneka ir šneka, kiti juokiasi ir žvengia, kvatoja,  prunkščia, krizena, kosti, čiaudo, perdžia... Tik paryčiais, kai visi nutyla, valandą kitą gauni pamiegot. Tik džiaugtis reikia, kad sesutė priima. Išsimiegosi karališkai, o gerai pailsėjus, visai kita nuotaika.
– Teisybę Valentas sako, – linksma Simona, – pasižiūrėsit, pamatysit kuris kambarys patiks, ten ir paklosim. Ar bus gerai?
– Dar ir pasirinkimas... Tik nežinau ar įstengsiu atsilyginti už tokią malonią paslaugą? – kuklinosi Justinas.
– Nesibaimink, juk seni pažįstami esam, savi žmonės. Pagaliau kol nepamatei, negalima derėtis. Gal dar nepatiks? Einam, pažiūrėsim, – Simona paėmė Justiną už rankos, – ateik ir tu Valentai, eisim visi kartu, o tuo pačiu ir antrą aukštą apžiūrėsim, – vėl atsisuko į Justiną Simona.
– Aš jau mačiau, tegul Justinas apžiūri. Po tokių sočių pietų tingisi vaikščioti.
Per visus tuos ilgus pietus Justinas šnekėjo pats savęs negirdėdamas. Dėjosi linksmas ir abejingas, kiek įmanoma slėpdamas nuo visų savo jaudulį, kurį kėlė Simonos žavesys ir grožis. Jis vedžiojo ją akimis, negalėdamas patikėti, kad ji, tiek laiko nematyta ir prarasta, vėl arti, čia pat. Jis girdi Simoną šnekant, mato juokiantis, net jaučia jos prisilietimą, kai ši  prieina arti ir įdeda į jo lėkštę gabalėlį kepsnio, Juk buvo laikas, kai jis galvojo, kad tik jam ji priklauso, kad jis ją rado, kad tik ji jam skirta. Kaip čia išėjo, kad jis gali ja gėrėtis tik iš tolo? Kad nors ir arti būdama, vis tiek nepasiekiama. Kaip norėtųsi ją apkabinti, bučiuoti nors ir visą amžinybę...
Justinui buvo nelengva tvardytis ir neišsiduoti. Nežinia ar kas pastebėjo, ar suprato, kas dėjosi vaikino širdyje, bet, kai liko su Simona vieni, nebeištvėrė. Nesusimąstydamas, kad gali būti žiauriai atstumtas, patirti šiurkštų pasipriešinimą ar net antausį, Justinas pastvėrė Simoną į glėbį, prisitraukė prie krūtinės ir karštai alsuodamas, ėmė ją bučiuoti. Bučiavo lūpas, veidą, akis, plaukus, nuogą kaklą.
Simona nė nemanė priešintis. Ji pati uždėjo rankas Justinui ant kaklo ir, dar arčiau prisiglaudusi, bučiavo pati.
– Kokia laimė! Pasirodo, kad tu ir dabar mane tebemyli.
Visai negalvodama apie savo padėtį, kad yra ištekėjusi, jautėsi kaip ir anksčiau, kai abu bučiavosi ir glamonėjosi žydinčiame tėvo sode. Bet iš tikrųjų, ar kas pasikeitė? Ar ne toks pat jaudinantis ir saldus meilės skonis? Juk ji myli kaip ir anksčiau, visada mylėjo, dabar džiaugiasi susitikus ir nežino ar kada nors jie vėl susitiks. Labai gali būti, kad tas jų susitikimas yra paskutinis ir jie daugiau niekada nebe pasimatys. Simona žino tik tiek, kad šis jųdviejų pasimatymas širdyje išliks amžinai, džiugins liūdnas dienas, padės gyventi...
Kai Simona bandė pasitraukti, Justinas jos nepaleido, bet ji paėmė jį už rankos ir atvedė prie sofos.
– Sėskimės, taip bus geriau, – nepaleisdama rankos, atsisėdo Simutė. – Daug laiko neturime, bet pasišnekėti reikia. Kokia laimė vėl tave matyti. Prisipažinsiu nors dabar, kad labai tave myliu. Nėra tos dienos kad neprisiminčiau, kad negalvočiau apie tave. Vis bandau suprasti, kodėl išsiskyrėme? Būkim atviri. Tu turbūt nemylėjai manęs taip, kaip aš tave mylėjau? Man visada trūko vienintelio tavo pasakyto žodžio. Lankei, bučiavai, o niekada nepasakei, kad myli.
– Tai štai kokia padaryta mano klaida? – susiėmė už smilkinių Justinas, – bet juk tai tik žodžiai? Meilė šventas dalykas, ją reikia įrodyti, ką ir ruošiausi padaryti grįžęs po atostogų iš tėviškės. Visą laiką piktinausi tokiais saldžialiežuviais, kurie neatsakingai švaistosi tokiais žodžiais, kurie neturi nieko bendro su meile. Gali labai mylėti, bet šį žodį reikia pasakyti atsakingai. Pernai, grįžęs po atostogų, ketinau tau išsakyti savo jausmus ir pasipiršti, bet tu ištekėjai už kito, nors kaip dabar sakai, kad mylėjai mane.
– Kai ilgai nesirodei, pamaniau, kad susiradai kitą, juk apie meilę man niekada nekalbėjai. Nors kartą būtum prisipažinęs, būčiau laukus nors visą gyvenimą.
– Ir iš kur man žinoti? Juk ta meilė –  man pirmutinė. Tą žodį ruošiausi ištarti tik tau, kartą gyvenime, kad jis niekada neprarastų savo vertės.
– Tai va, kada tik mes išsiaiškinime... Bet kas iš to? – atsiduso Simona, – mylime, bet kartu būti negalime.
– Dėl savęs buvau tikras, bet, kai tu tokia jauna, daviau tau laiko įsitikinti, ar tavo jausmai man yra tikri. Nenorėjau tavęs skubinti, varžyti įsipareigojimais, o pasirodo klydau.
– Ką dabar darysime?
– Viena tik žinau, kad negalima leisti  mūsų meilei pražūti, – patylėjo Justinas, – siūlau rytoj susitikti. Kaip supratau, tu dieną laisva, aš irgi nusišalinsiu nuo užsiėmimų. Ar mieste neatsirastų koks nuošalus kampelis, kur galėtume niekieno netrukdomi pasėdėti, pasišnekėti, pasitarti? Gal ką sumąstysime? Kol aš čia būsiu, nors taip pabendrausime. Ar sutinki?
– Mielai, – laiminga Simona, – tik sakyk kur ir kokią valandą.
– Na, kad ir dešimtą. Ar nebus per anksti?
– Ne, gerai. O kur?
– Mačiau čia netoli jūsų, gatvės gale yra kavinė. Aš nueisiu truputį anksčiau, užsakysiu stalelį, o kai tu ateisi, tai ir nuspręsime, ką darysime toliau.
Kol vyko šaulių sąskrydis, Justinas su Valentu nakvojo Simonos namuose, iš namų išeidavo kartu, bet paskui pasukdavo kiekvienas į savo užsiėmimus. Vėliau Simona, susitikusi su Justinu, laiką leido miesto parke kuo toliau nuo namų. Susitiko jie viso labo tik du kartus, bet tie drauge praleisti pusdieniai juos vėl suartino.  Parkas buvo labai patogi jų susitikimo vieta, nes Justinas, apsirengęs uniforma, vengė rodytis gatvėje. Nenorėjo, kad kas nors iš organizatorių jį pamatytų ir nepasidomėtų, kodėl jis ne užsiėmimuose. Tik po trečios valandos jis galėjo drąsiai rodytis gatvėje, bet tada Simonai reikėjo skubėti, kad grįžęs vyras rastų ją namuose.
Justinas su Valentu ateidavo vėliau, panašiai tuo laiku, kai iš darbo grįždavo ponas Anicetas. Tada visi kartu pavalgydavo vakarienę ir vaikinai eidavo į savo kambarį viršuje.
– Klausyk, kur tu dingsti rytais?  Ir visą dieną nedalyvauji užsiėmimuose? – paskutinį vakarą paklausė Valentas Justino. – Nebijai nemalonumų?
– Susipažinau su šaunia panele. Nenoriu praleisti pasimatymų. Ar šiaip, ar taip jau išvažiuojame, – atsakė Justinas ir užsitraukė antklodę ant galvos.