Nors Valentas ir kvietė į sesers vestuves girininką Justiną, šis aišku jose nedalyvavo. Paskutiniu metu girininkas nesilankė Indriūnų namuose. Nutrūko ir draugystė su Valentu.
Per visą ilgą kelią Pranutei neišėjo iš galvos, kodėl Simona ištekėjo ne už Justino, nors jį labai mylėjo? Kai Pranutė pernai po tarnystės buvo parvažiavusi namo, Simona taip daug apie jį šnekėjo. Kai tik abi susitiko, tai pirmi žodžiai buvo tik apie Justiną. Tada ji atrodė tokia laiminga. Simona pasipasakojo apie jų susitikimus, niekam nematant, apie karštus bučinius ir glamones. Pranutė matė ir vaikiną. Jaunuolis tikrai dailus, gražus, dirba atsakingą darbą, yra valdininkas. Kiekviena mergaitė tokio norėtų. Iš visko buvo matyti, kad ir Simona Justinui patinka. „ Tai kas gi čia atsitiko, kad prie altoriaus stovėjo ne su juo, o su pagyvenusiu, žilstelėjusiu, daug už ją vyresniu ponu, kuris daugiau triktų jai į tėvus, nei į vyrus? Ir neatrodė ji labai nusiminusi. Kodėl taip greitai užmiršo savo meilę ir ištekėjo už kito? “ – paskendo mintyse Pranutė. Ir tiktai, kai Kalėdų šventėms atvažiavo pas draugę į svečius ir pamatė jos gyvenimą, viską suprato. „ Išmainė meilę į prabangų miesto gyvenimą... Nei koks, kad ir stambaus ūkininko sūnus, nei toks valdininkėlis kaip girininkas Justinas, niekas jai negalėtų duoti to, ką ji dabar turi“, – iškart lyg pasmerkusi draugę, turėjo pripažinti Pranutė. „ Na, ką gi. Nei ji pirmutinė, nei paskutinė. Daug yra tokių, kurie aukoja savo jausmus dėl geresnio, sotesnio gyvenimo. Ne išimtis ir Simona. Jeigu jai taip gerai, jeigu ji taip gali, tegul Dievas jai padeda, nors aš pati niekada taip nepadaryčiau... “
Kai tik susipažino su Simonos vyru, Pranutė pajuto jam didžiulę simpatiją. Toks žemas, minkštas balsas, malonus žvilgsnis, lūpose geraširdiška šypsena – atrodė, kad šis žmogus niekada niekam nepadarytų blogo, nieko niekada nenuskriaustų. Kai jis su tokia meile ir atsidavimu žvelgė į Simoną, Pranutė buvo rami dėl draugės ir patikėjo, kad Simonos pasirinkimas buvo teisingas. Niekas kitas nebūtų jos mylėjęs taip, kaip dabar myli ponas Anicetas. „ Mielas, geras žmogus, tik labai gaila, kad mažai tenka su juo bendrauti“, – apgailestavo Pranutė.
Tuoj po švenčių ponui Anicetui prasidėjo darbai. Jis iš ankstaus ryto išvažiuoja į tarnybą ir grįžta tik vakarienei, o pietus valgo restorane. Tos valandos, kuri skirta pietums, neužtenka, kad spėtų parvažiuoti ir papietauti namuose, tačiau likusios vienos, draugės nenuobodžiauja.
Pirmiausia Simona draugužei aprodė visą namą iš lauko ir iš vidaus. Senos statybos dviaukštis, pilkų tašytų akmenų Aniceto buvusio uošvio namas su daugybe ištaigingų kambarių, tik iš lauko pusės atrodė niūrokas. Tos šviesos, kuri saulėtomis dienomis patekdavo į vidų pro didelius langus, pilnai pakako, kad suteiktų kambariams jaukumo.
Ant visų langų kabojo lengvos kaip rūkas užuolaidos, aprėmintos bordo spalvos aksominėmis portjeromis su kutais, kiekviename kambaryje buvo sustatyti skirtingi poliruoti baldai: sofos, kėdės, stalai, spintos viršutiniams drabužiams, komodos patalynei ir baltiniams. Ant grindų buvo patiesti puikūs kilimai. Visuose kambariuose stovėjo baltų, glazūruotų koklių krosnys, papuoštos gražiais karnizais, skirtos kambarių apšildymui. Ant lubų kabojo vienas už kitą gražesni krištoliniai šviestuvai, spindėjo veidrodžiai, o prie jų stovėjo staleliai parfumerijai. Kambarius puošė gėlių vazonai. Salono centre gelsvas parketas buvo inkrustuotas raudonai ir geltonai žydinčių rožių piešiniu, ant kurio stovėjo stalas ir dvylika minkštų kėdžių prie jo. Masyvios stalo kojos buvo grakščiai išlenktos, o kėdės taip ir kvietė prisėsti.
Šeimininkų miegamajame kambaryje stovėjo keturių durų spinta, veidrodis su staleliu, lova su baldakimu, užtiesta geltono šilko apdangalu, ant kurio labai žaismingai atrodė sudėtos įvairiaspalvės pagalvėlės.
Valgomajame kambaryje stovėjo kiek mažesnis stalas, paprastesnės kėdės ir nuo grindų iki lubų specialioje, įmantriais raižiniais puoštoje spintelėje buvo laikrodis, kuris maloniais dūžiais kas pusvalandį šeimininkams pranešdavo laiką.
– Tokios patalpos, tiek kambarių ir visur taip švaru, gražu net blizga, – stebisi Pranutė, – kaip tu juos ir sutvarkai?
– Kur jau ten? Ateina tarnaitė, tokia senyva moteris. Kaip Anicetas sakė, kad ji daug metų aptarnauja tuos namus, – paaiškino Simona. – Ji ne tik tvarko, bet ir valgį gamina. Man niekas nerūpi. Nebuvo tik dabar prieš šventes. Buvo atėjusi jos dukra, atsiprašė ir pranešė, kad mama susirgo.
– Dabar, kai aš čia, ne bėda. Susitvarkysim be jos. Aš tau padėsiu, – pasisiūlė Pranutė.
– Ne, taip negalima, – užprotestavo Simona, – tu gi mano viešnia ir neleisiu tau vargintis. Viskas gali pabūti ir taip kelias dienas. Kai moteriškė pasveiks, ateis ir sutvarkys. O valgyti pačios pasidarysime. Juk mokam? Daug ko išmokom pas vienuoles. Einam, pažiūrėsim kokių maisto produktų yra ir ką nors sugalvosime vakarienei. Parvažiuos iš darbo Anicetas – jį pavaišinsim.
– Kaip tau gerai, kai nieko nereikia dirbti. Kambarių tvarkyti nereikia, virti, kepti nereikia, vyras per dienas darbe, ką gi tu veiki, likusi viena namuose? – pasidomėjo Pranutė.
– Na, vartausi kaip inkstas taukuose, – juokėsi Simona, – išleidusi vyrą, dar gerokai pamiegu, atsikėlusi išsimaudau, pavalgau, kuo nors gražiau apsirengiu ir klausiu tarnaitės, ką reikia nupirkti? Tada einu į miestą. Perku ne tik maisto, bet užsuku ir į pramoninių prekių parduotuves. Einu ne tiek pirkti, kiek taip sau pasižiūrėti. Ko ten tik nepamatysi... Tiesiog akys raibsta. Kaba suknelės, sijonai, bliūzelės, skarelės, sudėlioti bateliai. O jau apatinis trikotažas toks gražus, kad negali nė akių atitraukti. Turiu ir nusipirkusi šio bei to.
– Matau, kad pati gražiai apsirengusi. O jau per šventes kaip tu gražiai atrodei, – prisiminė Pranutė. – Graži suknelė ir ta, kurią dabar nešioji.
– Tai čia tik medvilninė, kasdienė, nebrangi, bet tos suknelės, kurias per šventes vilkėjau, tai nepigios. Abu su Anicetu pirkome. Aš išsirinkau, o jis sumokėjo.
– Turbūt tu po laiminga žvaigžde esi gimusi? Už tokio vyro pasisekė ištekėti. Iškart ponia. O jeigu taip atvirai? Kodėl išsiskyrėte su girininku Justinu? Juk taip jo norėjai, taip mylėjai...
– Tikrai ne dėl mano kaltės. Pradėjo vis rečiau lankytis, paskui ilgą laiką ir visai nesirodė, – staiga nuliūdo Simona. – Na, pasimaišė Puzinas su savo pusbroliu.... Labai norėjo tėvai, patarė Valentas, o kai atvažiavau ir pamačiau kaip jis gyvena, susižavėjau ir aš. Šiaip ar taip, galvojau, Justinas tikriausiai susirado kitą, kokią mokintą panelę, o aš nieko geriau nesulauksiu. Gyvensiu mieste, būsiu viskuo aprūpinta, nereikės sunkiai dirbti, o kad jis vyresnis, kad aš jo nemyliu, tai priprasiu ir bus gerai. Iškart atrodė, kad viskas tvarkoj, aš laiminga, bet kai visą laiką viena namuose, nieko neveikiu, tai dažnai, prisiminusi Justiną, pagalvoju, kad viską atiduočiau, kad jis mane mylėtų.
– Tik jau susimildama taip negalvok, – net nusigando Pranutė, – nei Justinas, nei koks kitas tavęs taip nemylės, kaip myli Anicetas, – suskubo raminti draugę, – turi tokį gyvenimą, taip tave mylintį vyrą... Jis toks geras ir mielas žmogus, jis tavęs niekada neišduos. O kaip būna kaimuose? Ar mažai mergaičių išteka nemylėdamos? Nutekėjusios į ūkius, dar ir sunkiai turi dirbti visą gyvenimą. Gerai, kad dar žmogus pasitaiko neblogas, o jeigu koks nugeriantis, žiaurus, tai dar ir lupt gauna. Nesigraužk dėl to, ko jau niekada nesusigrąžinsi. Džiaukis tuo ką turi ir brangink žmogų, kuris tau tiek padovanojo.
– Gal ir neateitų tokios mintys, jeigu mažiau būčiau viena. Pati suprantu, kad nėra ko svaičioti. Ne aš, o Justinas mane paliko ir tikrai neverta apie jį galvoti, ypač kai tu esi šalia ir taip moki paguosti. Bet tu išvažiuosi ir aš vėl liksiu viena...
– Betgi būna sekmadieniai. Ką veikiat išeiginėmis dienomis? – pasidomėjo Pranutė.
– Aš tai einu į bažnyčią, o Anicetas bažnyčios nemėgsta, nenori. Kai kada nueinam į kiną, užsukam į kavinę išgerti po puodelį kavos, bet daugiausia prasėdim namuose. Jis per savaitę pavargsta, nori pailsėti, o aš, kai dabar žiema, nenoriu niekur vaikščioti. Šalta, slidu, dienos juodos, nemalonu. Ateis vasara, yra vasarnamis priemiestyje, o ten gražu ir gera vasaros metu.
Taip besišnekėdamos, draugės virtuvėje ruošė vakarienę, kai staiga kažkas pabeldė į duris.
– Prašom, – pakvietė Simona ir abi atsisuko.
– Laba diena, – įėjusi moteris tarstelėjo nuo durų, – atėjau pasakyti, kad mama ir rytoj neateis. Ir išvis neaišku ar begalės kada ateiti. Pablogėjo sveikata, ją suparalyžiavo. Nevaldo nei kojų, nei rankų, negali nė žodžio ištarti. Paguldėm į ligoninę.
– O ką sako daktarai? – susirūpinusi pasiteiravo Simona.
– Daktarai perspėjo, kad būtume viskam pasiruošę. Labai sunkus atvejis.
– Tai nelinksmos jums šiemet šventės, – apgailestavo ji, – tokia nelaimė. Bet vis tiktai ligoninėje gal pagelbės. Gal dar atsigaus.
– Tikimės, bet bus kaip Dievas duos, – vos laikėsi nepravirkusi moteriškė, – ir dar norėjau paprašyti pinigų. Jeigu galima už visą tą mėnesį. Žinau, dar savaitė iki Naujų metų, bet aš ateisiu jos vietoje ir viską padarysiu.
– Gerai, tik ateikit vėliau. Šeštą valandą ateis vyras iš darbo, atsiskaitysime. O jums dirbti tikrai nereikės. Išsiversim.
– Ačiū, – padėkojo apsidžiaugusi moteriškė, – kaip pasakysit.
– Čia tvarkytojos duktė Olė, – paaiškino Simona, kai moteriškė išėjo. – Tai bent naujiena, – susirūpinusi prisėdo ant kėdės, – ką aš dabar darysiu be jos?
– Na, susirasit kitą, – ramino Pranutė, – ar čia taip svarbu?
– Žinoma. Taip tik atrodo, bet bile kokios negali įsileisti į namus. Ne visomis gali pasitikėti. Iki šiol neturėjome vargo. Nieko nei slėpėm, nei rakinom... Nieko nereikėjo, o jeigu dabar ateis kokia ilgapirštė, tai juk nenužiūrėsi. Sąžiningą žmogų sunku rasti.
– Turi tiek gražaus laiko ir pati susitvarkysi, – juokėsi Pranutė, – kai daugiau dirbsi, mažiau galvosi apie bereikalingus dalykus.
– Anicetas neleis, kad ir norėčiau. O pagaliau, kam dirbti, jeigu nereikia? Jeigu nenorės, kad dirbčiau, tai tegul ir tarnaite pasirūpina. Pasiklausinės pažįstamų ir gal kas pasiūlys. O gal ir ta pati pasveiks? Nors mažai tikėtina. Moteris nebejauna, o ir liga tokia sunki. Gerai, kad nors gyva išliktų.
– Ir kiek gi jūs mokat tokiai ateinančiai tvarkytojai? – pasmalsavo Pranutė. – Sakei, kad ji ne tik tvarko kambarius, bet ir valgį gamina. Ką gaminti, jeigu šeimininkas namuose nepietauja?
– O kur pusryčiai ir vakarienė?
– Betgi ji čia nenakvoja. Sakei, kad ateina.
– Turi raktus. Anksti atėjusi paruošia pusrytį ir tada mes keliamės. Ir vakarienę taip pat. Viską paruošia, sutvarko kambarius ir išeina, o sekmadieniais ir išeiginėmis dienomis ji visą dieną virtuvėje. Tomis dienomis kambarių tvarkyti nereikia.
– Vis tiek visą dieną pririšta. Kiek gi jūs jai mokate? – pakartojo klausimą Pranutė.
– Užmokestis neblogas. Šimtas litų per mėnesį.
– Juk tai pusės metų alga, kokią aš gaunu tarnaudama pas ūkininką, – negali patikėti Pranutė. – Viešpatie, kaip tokį atlyginimą gaudama tarnaitė, gali dar vogti?
– O tu žinai ką? – staiga Simona linksmai apkabino draugę, – niekur tu nevažiuok iš čia. Kam tau tarnauti pas ūkininkus? Ar negali likti pas mus? Šiaip ar taip mums reikia žmogaus. Dieve, kaip būtų gerai. Geras, mielas, savas žmogus namuose. Gyventume vėl kartu taip kaip vaikystėje. Darbuosimės abidvi, skaniai gaminsim valgyti, lepinsim šeimininką. Matysi, koks jis bus patenkintas. Susitvarkiusios, apsiruošusios galėsim ir į miestą išeiti. Kaip malonu pasivaikščioti po parduotuves ir šiaip miesto gatvėmis. Nueisim į kiną, juk yra dieniniai seansai ne tik vakariniai. Dabar žiema ne taip įdomu, bet ateis vasara ir mes visur pabūsim. Aplankysime muziejus, parodas, renginius parkuose. Mieste pilna visokių pramogų. Man vienai nesmagu vaikščioti, o Anicetui viskas matyta, neįdomu. Jis linkęs geriau namuose pailsėti, laikraštį paskaityti. Kai jis namuose, palaikysim jam kompaniją, gaminsime šventiškus pietus, bendrausime, o paprastos dienos būtų mūsų. Mokėsim ir tau kaip tai tvarkytojai po šimtą litų ir nereikės lieti prakaito gaspadorių laukuose. Kaip gerai, kad taip susidėjo aplinkybės. Aš tavęs jau niekur neišleisiu. Būsim abi čia iki gyvenimo galo.
Simona su užsidegimu šneka ir šneka, o Pranutė, lyg užklupta jos žodžių srauto, negali susikaupti ir apgalvoti tokio netikėto pasiūlymo.
– Tai kažin ką pasakys tavo Anicetas? – bando ji įsiterpti, bet Simona nieko nenori girdėti. Ji net spinduliuoja iš džiaugsmo, radusi tokią išeitį.
– Sutiks, nė neabejoju. Ar jam ne vis tiek kam mokėti pinigus? Tikrai žinau, kad nesipriešins, jeigu aš paprašysiu. Jis man tik gero nori. Ar sutinki, Pranute, brangioji? Ar nepaliksi manęs? Šiandien pat, kai tik grįš iš darbo Anicetas, susitarsim. Jeigu tik tu gyvensi čia, tada jau nieko nebetrūks mano gyvenime.
Kas begali būti geriau Pranutei? Ji dėkinga ir Dievui, ir draugei už tokią laimę. Išsiskyrusios, galima sakyti, amžinai, jos vėl drauge. Jai suteikta galimybė prisiliesti prie draugės sėkmės. Simona tarsi pasidalino su ja savo laime.