Miestas paviliojo (6)

Mėnesį atostogavęs tėviškėje, grįžo Justinas. Neturėjo jis jokių rūpesčių, kaip Simonai pasakojo Valentas. Justino įbroliai, susipažinę su, amžiną atilsį, tėvo paliktu testamentu, išklart pareiškė nepasitenkinimą, kodėl ir Justinui palikta dalis turto. Justinas į nieką net nepretendavo. „ Kodėl turėčiau pyktis su pačiais artimiausiais žmonėmis? Artimesnių aš juk neturiu. Išgyvenau su įbroliais po mamos mirties šitiek metų po vienu stogu... Kartu užaugom visai kaip tikri broliai. Maži dalinomės žaislais, užagę – darbais, patirtimi, patikėdavom vienas kitam visas paslaptis. Jie visai teisingai reikalauja kas jiems priklauso. Aš ir pats viską puikiai suprantu, kad į žemę ar kitą tėvų užgyventą turtą jokių teisių neturiu. Man ir pačiam nelabai suprantama, kodėl įtėvis skyrė jam dar ir dalį žemės? Turbūt žmogus norėjo parodyti, kad aš jam buvau lygiavertis sūnus. Ar to neužtenka, kad išleido į mokslus, aprūpino gyvenimą? Aš šiandien turiu specialybę, tvirtai stoviu ant kojų... “
Taikiai išsiskyręs su įbroliais, Justinas neprarado namų, į kuriuos, kada tik panorėjęs, galės sugrįžti. Bet vaikinas kūrė kitus planus. Svajojo, ar ne metas turėti savus namus? Taip ilgai nematydamas, Justinas labai ilgėjosi Simutės. Jis buvo tikras, kad ją myli, o mergaitė irgi jam neabejinga. Tai ko dar laukti? Grįžęs būtinai įsitikins, kiek jie artimi vienas kitam ir, jei tik jos tėvai neprieštaraus, pasipirš ir abu su Simute sukurs savo šeimos židinį.
Kol kas Justinui atrodė, kad ir tėvai nesibaido. Jie maloniai priima, vaišina. Kodėl gi turėtų priešintis? Tegul jis ir ne ūkininkas, bet vyras su padėtimi, turi gerai apmokamą valdišką darbą ir sugebės ne blgiau pasirūpinti šeima nei koks eilinis valstietis. Žmonėse Justinas vertinamas labiau už ūkininką. Jis juk valdininkas.
Vaikinas parvažiavo į girininkiją galutinai apsisprendęs, savimi pasitikintis, linksmas ir tik laukė dienos, kada galės pasimatyti su Simona, bet kai iš Valento sužinojo, kas pas juos namuose dedasi, visai pasimetė ir nuleido rankas. Pats netikėjo, kad gali būti tokia skausminga pirmos meilės netektis. Justinas pasijuto atstumtas, niekam tikęs, niekam nereikalingas. Žlugo visos jo svajonės, puoselėtos viltys dar šią vasarą sukurti šeimą. Viskas lyg apsivertė aukštyn kojomis, tarsi nutrūko gija, jungusi jo ateitį su imona. Nebe toks mielas liko ir jo draugas Valentas. Visi jį išdavė. Iškart krimtosi, graudenosi, paskui pyko ant visų, bet galiausiai apsiramino ir ėmė galvoti šalčiau. „ Ar turiu teisę kaltinti Simutę? Iš kur aš toks tikras, kad ji mane mylėjo? Atsirado toks, kuris jai labiau patiko ir tiek. Net keista, kad aš kūriau tokius planus, su ja net nepasišnekėjęs? Štai ir gavau antausį... Nelįsk, kur tau nereikia“.
Šiaip ar taip tas įvykis Justiną skaudžiai pavekė. Vaikino širdyje atsivėrė kažkokia tai tuštuma, lyg tolimesnis gyvenimas būtų netekęs prasmės. Jis netveria savame bute girininkijoje. Apsivilkęs darbui skirtais drabužiais, Justinas nuo ryto iki vakaro braido po mišką, o išvargęs krinta ant sausos pušų ir eglių spygliais nuklotos aikštelės pailsėti. Numigęs valandą, kitą, atgavęs jėgas, toliau tęsia savo beprasmišką kelionę po mišką. Į namus grįžta tik vėlai vakare, kai pasigaminti ką nors valgyti jau būna per vėlu, tingisi ir taip nevalgęs, tik išgėręs puodelį vandens, krinta į lovą, o ryte, anksti pabudęs, keliasi ir vėl išeina į mišką.
Iš Valento Simona žino, kad grįžoJustinas, bet, kai jis dabar nesirodė, ji nusprendė, kad taip net geriau. Iki šiol, kad ir sutarus su Anicetu,  vis galvojo, kad tai dar ne viskas. Laukė ir sp
Iš Valento Simona žino, kad grįžo Justinas, bet, kai jis ir dabar nesirodė, ji nusprendė, kad taip net geriau. Iki šiol, kad ir sutarus su Anicetu,  vis galvojo, kad tai dar ne viskas. Laukė ir spėliojo, koks bus tas  susitikimas su Justinu po tokio ilgo nesimatymo. Jeigu kaip, tai visas tas piršlybas bus galima nutraukti, bet dabar, kai jo nesulaukė, Simona visai nusiramino ir ramia širdimi ruošėsi į kelionę pas sužadėtinį: „ Viskas gerai, aš nieko neprarandu. Justinas manęs niekada nemylėjo, aš jam nereikalinga. O kad buvau įsimylėjusi, tai reikės pasistengti viską kaip greičiau užmiršti ir kaip bus, taip“.
Dabar jau Simona jau daug mažiau apie Justiną galvoja. Jai įdomu, kaip ponas Anicetas gyvena ir įsitikinti ar iš tikrųjų taip yra, kaip Puzinas tvirtina ir tėvai kartoja. Simona jau įsivaizduoja, kaip atrodo tas namas, kuriame jai teks gyventi visą gyvenimą po vestuvių, kaip ji jausis, susitikus su tų namų šeimininku jo paties namuose? Nebedaug liko laukti. Laiškas parašytas, atėjo ir atsakymas, kad laiškas gautas, o šeštadienį Valentas nuvežė juos visus tris į geležinkelio stotį ir už kelių valandų jie jau buvo Kaune.
Svečiavosi neilgai, tik porą dienų, bet užteko laiko pamatyti ir įsitikinti, kad viską rado taip, kaip buvo kalbėta. Nusivilti neteko.
Pačia pirmą dieną buvo suskubta užsakyti pas juvelyrą vestuvinius žiedus pagal pirštų išmatavimus, paskui buvo apžiūrėtas namas, sodas prie namų. Svečiai nakvojo kambariuose viršuje, sekmadienį praleido vasarnamyje, o pirmadienį, iškveistas vežikas, atvažiavo prie namų. Ponas Anicetas svečius palydėjo į geležinkelio stotį ir Simona su tėvais išvažiavo namo.
Po apsilankymo pas būsimą žentą beliko daryti alų ir ruoštis vestuvėms. Tėvas, nuvažiavęs į malūną, susimalė salyklo, o Simona su motina ruošė kraitį ir tarėsi, ką kviesti į poras palydai prie altoriaus. Vyresnysis pajaunys tai aišku Valentas. Simona norėtų, kad vyresnioji pajaunė būtų jos draugė Pranutė, bet kad jos nėra namuose. Ji kažkur toli tarnauja, jos nepasieksi ir tenka susitaikyti su tuo, kad Valentas pats susiras sau porą.
Simona susitiko su Pranute tik vestuvių dieną. Pranutes gaspadorius ir gaspadinė važiavo į atlaidus ir ši kartu su jais atvažiavo aplankyti tėvų. Sužinojusi, kad kaip tik šiandien Simonos vestuvės, nėjo į bažnyčią, o atėjo pas ją į namus pasimatyti ir palinkėti laimės.
Pas Indriūnus šurmulys, pilna pirkia žmonių, svečių ir viešnių, pamergės ruošia jaunąją į šliūbą. Pamačiusi Pranutę, jaunoji atsiskyrė nuo mergaičių būrio, ribėgo prie draugės, apsikabino ir, ją bučiuodama, apsiverkė.
– Ko nesitikėjau, tai nesitikėjau, – šluostydama nosinėle nuo akių džiaugsmo ašaras, džiūgavo Simona. – Taip džiaugimuisi tave matydama, kad apsakyt negaliu. Visą laiką man tavęs trūko. Taip norėjau, kad būtum pamergė mano vestuvėse, bet nebuvo kaip su tavimi susisiekti. Dabar kai jau pasirodei, aš tavęs jau nebepaleisiu. Turėsi dalyvauti mano vestuvėse.
– Ir aš labai džiaugiuosi, bet ilgai užsibūti negaliu. Po pamaldų, kai važiuos šeimininkai namo, važiuosiu ir aš kartu su jais.
– Negi negalima kaip nors susitarti, kad tave paliktų? Na, kokiom dviem dienom. Mes čia irgi ilgai nebūsim. Atšvęsim ir išvažiuosim į Kauną. Kad gi daugiau pasimatysim? O taip daug turiu tau ko pasakyti... Kaip norėtųsi pasšnekėti.
– Ir aš labai norėčiau. Bet pas jus tokia šventė, tiek svečių... Po šliūbo tau reikės su jaunikiu už stalo sėdėti. Kada šnekėsimės? O be to man paskui teks tiek kilometrų eiti pėsčiai, kol pasieksiu vienkiemį. Labai pavargsiu, o pailsėti nebus kada.
– Tai tik šiandien, pirmą dieną, o rytoj rastume valandėlę laiko, – vis dar kvietė Simona draugę, – parveš Valentas, nereikės pėsčiai eiti.
– Pas jus toks sujudimas, visi užimti, pavargę. Kam gaišinti Valentą?  Ir varyti arklį tokį kelią? Kaip atvažiavau, taip ir parvažiuosiu su savo šeimininkais.
– Kaip gaila, – apgailestavo Simona, – bet nors tiek gerai, kad nors trumpam susitikom. Taip norėjau matyti tave savo vestuvėse ir mano noras išsipildė.
– O aš laimimnga, kad galiu pasveikinti tave tokią ypatingą tavo gyvenimo dieną, – mergaitės dar kartą apsikabino, – sėkmės tau, Simute. Linkiu, kad Dievas duotų ilgą ir laimingą gyvenimą, linkiu sutarimo šeimoje, geros sveikatos. Linkiu, kad visada būtum tokia graži, kaip dabar. O mes susitiksim. Niekada nepamiršk manęs.
– Ačiū. O tu manęs, – susigraudinusi pabučiavo draugę Simona. – O tu žinai ką? – staiga ji pralinksmėjo, – pažadėk, kad Kalėdų šventėm atvažiuosi pas mus į Kauną. Baigsis tavo tarnystė, būsi laisva, galėsi pas mane ilgiau paviešėti. Tada tai ir pasišnekėsim, – jau juokėsi Simona. – Tikriausiai kas nors iš mūsų važiuos manęs aplankyti švenčių proga, tada su jais kartu ir atvažiuosi. Ar prižadi?
– Žinoma, būtinai atvažiuosiu, – apsidžiaugė Pranutė, kad net užmiršo padėkoti už kveitimą. – Bus labai įdomu pamatyti kaip tu gyveni.
Jos lyg ir atsisveikino. Palikusi draugę, Simona grįžo pas pamerges, o Pranutė trumpam nuėjo namo pasimatyti su namiškiais. Taip išsiskyrusios, draugės daugiau nesusitiko.
Pranutė dar matė Simoną bažnyčioje per šliūbą, o po šliūbo Simona su visa aštuonių porų palyda, parėjusi namo, atsisėdo su jaunikiu už pilno vaišių stalo.
Pranutė po visam iš bažnyčios su šeimininkais į savo dabartinius, laikinus namus.