Aš, tu ir dar lietus

Ir vėl į rudenį nūnai įbrisiu,
kedensiu atmintį mintim,
ir būsi man viena, nors liksim trise,
aš, tu ir dar lietus, kur smelkiasi gilyn.

Iki sapnų, iki paikų klejonių,
iki juodos kaip naktys nežinios,
iki tavęs, tvariausios iš svajonių,
iki baltos kaip angelas godos.

Ar verta skint nuo skliauto liūdną žvaigždę
ir ją vienam tik vėjui dovanot,
kai rytas, mano sapno angelą nubaidęs,
palieka laimę vienišą lietuj klajot?