Nutapiau tave šalia savęs
Peregimą it ką tik prabilęs sniegas.
Metu į tavąjį šulinį monetą...
Laukiu.
Vienas
du
trys
keturi... Skaičiuoju.
Bandau išmatuoti gylį.
Nepakanka, kad tilpčiau šiandien,
Bet pakaks, kad galėčiau laukti, kol moneta grįš.
Mat dugne gyvena baltieji vilkiukai,
Kurie, tik pilnačiai esant
Prabildami išmeta visa kas susikaupę.
Ypač ašaras.
Gal aš, tik valtelė ant debesies, per kurią persisvėręs bandau praregėti?
Tavąja upe aš plauksiu,
Tai bus man išbandymas.
Glamonėsiu kiekvieną tavo trupinį savo mintyse.
Aidu atsimšęs į tavo kalnus subirsiu – surinks mane vėtros.
Kai nebeliks magiškų galių kurti, pats tapsiu kūriniu.


žiūrintis dangun




