Arena (4/9)

- Prisėskite, - pakvietė svečius vaidila.

- Kas čia per vieta?

- Tai tik paprastas urvas po citadelės kiemu. Tačiau svarbu ne kur mes susitikome, o kokiu tikslu.

Jo, pamanė Emetas, urvas yra pats tas. Kvailiai.

- Ši vieta parinkta vien todėl, kad ji slapta ir jos niekas nežino. Tai niekaip nesusiję su tuo, apie ką tu galvoji, kad ir kas tai bebūtų. Aš tuojau grįšiu.

  Vaidila dingo kažkur tamsoje. Tik netrukus Emetas geriau įsižiūrėjo į tuštumą tolimajame urvo kampe ir suprato, kad ten buvo praėjimas į daug didesnę ertmę. Ten už sienų kažkas spindėjo sidabriška melsva spalva. Girdėjosi tylus čiurlenimas.

- Jis vaidila, taip?

- Teisingai, - atsakė meisteris, - jau supratai, kodėl tu čia?

- Kažką blogo padariau?

- Dievų kova, Emetai.

- Ką?

  Vaidila grįžo į urvo prieangį ir atsisėdo prie stalo, priešais.

- Aš esu Adiro vaidila. Tai yra svarbiausia, tačiau mane vadina Kabiru. Ir tu gali taip kreiptis, Emetai, - karys paspaudė ištiestą ranką. – Pastačiau vandens, tuojau paragausime arbatos. Nežinau kiek tavo meisteris tau pasakojo, tačiau jis čia jau ne pirmą kartą. Tuo tarpu tu, galbūt, čia daugiau niekada neapsilankysi. – Kabiras kalbėjo raiškiai, tačiau negalėjai neišgirsti kartais padaromų pauzių prieš naują sakinį. Lyg kalbėtojo mintys trumpam nuskristų kažkur labai toli, kad staiga vėl žaibiškai sugrįžtų, - Arenos kovotojams būti prie vieno stalo su Adiro vaidila yra didelė garbė ir jei tau teks sugrįžti į tokią situaciją, vadinasi, esi vienas geriausių visų laikų arenos kovotojų. Nebekalbėsiu užuominomis ir tuojau viską paaiškinsiu. Aš nesu kažkuo ypatingas, jog tau reiktų džiaugtis mane sutikus. Tiesiog arena veikia tokiu principu, kad paprasti kovotojai, Adiro sekėjai, niekada akis į akį nesusitinka su vaidilomis. Mes bendraujame tik su išrinktaisiais. Supranti, vaidilos įvairiais būdais prižiūri mūsų Dievo kultą. Mes nedaug teprisidedame prie organizacinių arenos reikalų. Tačiau, tarp visų kitų funkcijų, rengiame Dievų kovas. Sakyk... kiek metų jau esi arenoje?

- Jau dešimt kokių.

- Taigi tikrai žinai kas yra Dievų kova. Turbūt ne vieną esi matęs pats. Man garbė pranešti, kad tu, Emetai, pats dalyvausi Dievų kovoje.

  Emeto akys sužibo. Nejaugi? Ar tai dėl to mes čia atėjom? Tai va kaip čia viskas... Karys pasijuto gerokai protingesnis, nei buvo prieš kelias akimirkas. Kabiras, tuo tarpu, pakilo nuo suolo ir vėl nuėjo pro plyšį tarp sienų. Netrukus jis grįžo su mediniu padėklu. Ant jo stovėjo trys puodeliai arbatos. Vaidila nukėlė juos ir padėjo po vieną prieš svečius ir prie savęs.

- Tai ypatinga arbata. Vietinė, jei galima taip pasakyti.

- Nesu tokios matęs.

- Būtent. Ji vietinė labai siaura prasme.

- Nelabai supratau.

- Tai nėra svarbu, geriau grįžkime prie temos. Tu su manimi daugiau niekada taip artimai nesusitiksi, išskyrus tą atvejį, jei dar kartą būsi išrinktas kovoti svarbiausioje metų kovoje. Todėl viską, ką turi apie šią kovą žinoti, privalai įsisavinti tuojau pat. Supratai?

Kovotojas skubiai linktelėjo.

- Visų pirma, nieko apie šią kovą, nei apie šį urvą, nei apie mane, nei apie savo vaidmenį ateinančioje kovoje negali prasitarti niekam kitam. Net ir po kovos. Geriau ir su Midu apie šį susitikimą nekalbėk, nes nežinia kas išoriniame pasaulyje gali klausytis. Suprask, kad mes nenorime, jog šokėjai ar bet kas kitas sužinotų kaip vyksta Dievų kovos atranka ir kas iš tiesų joje kaunasi. Turbūt kada nors susimąstei, kodėl nežinai kurie kovotojai kovėsi Dievų kovoje. Išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai karys žūva. Tačiau nežinai kas jį nužudė. Ogi nužudė Adiras. Arba Šanis. Priklausomai nuo to, kuris iš tiesų nugalėjo. Todėl, kad Dievų kovoje kaunasi Adiras ir Šanis, o ne du šokėjai. Dievai įsikūnija į šokėjus. Ir tai yra nepakartojama bei ypač intymi patirtis.

- Kokia patirtis?

- Labai asmeniška.

- O kas būsiu aš?

- Žinoma, kad tu būsi Adiras. Mes matome jus kaunantis ir nutuokiame kokias vertybes nešiojate savo galvose. Su meisterių pagalba išrenkame tokius karius, kurie ne tik parodo neįtikėtiną narsą arenos lauke, bet ir visa galva tiki Adiru bei Šaniu ir jų vertybėmis. Tu, Emetai, įrodei mums, jog šiuo metu esi ne tik vienas įspūdingiausių šokėjų, bet ir puikiai supranti arenos svarbą. Žinome, kad teisingai suprasi savo atsakomybę Dievų kovoje. Todėl Adiras teigiamai įvertins tavo stiprybes ir nedvejodamas įsikūnys į tave kovos metu – jei taip pat teigiamai matys ir visą Laasijos dominato tautą. Tiesa, kartais abejojama ką Adiras saugo. Ar visą Laasiją, ar tik šiaurinę dalį, o gal tik Ksontą ar Azanės kaimynystę. Turiu tau pasakyti, jog Adiras yra visos Laasijos dievas ir tik patys laasijiečiai nusisukę nuo Adiro globos yra kalti, kad Adiro galia menksta ir jis pats nusisuka nuo tų, kurie nebenori jo pagalbos.

  Kabiras pakėlė arbatos puodelį ir siurbtelėjo žalio skysčio. Emetas su Midu pasekė jo pavyzdžiu. Arbata buvo labai sodraus skonio. Vos šis gėrimas apsėmė liežuvį, užplūdo jausmas, jog geri ne tik arbatą iš kažkokio paslaptingo urvinio augalo, bet tuo pačiu ir visą urvą ir žemę aplink. Atrodė, kad visas aplinkinis pasaulis dabar buvo ne tik aplink tave bet ir tavyje. Jis ir čia ir ten. Ir tu jį nešiosi savyje amžinai. Ar bent jau tol, kol pasaulis nustos egzistavęs.

- Keistai jaučiuosi, - tarė Emetas.

- Kaip? – Paklausė Kabiras, nors puikiai numanė atsakymą.

- Kad... arbatoje yra žemių.

Vaidila nusijuokė.

- Žemių čia nėra, bet sutinku, skonis keistas, gali pasirodyti, kad jis turėtų būti ne toks. Tai įdomi arbata, visus čia apsilankančius pavaišinu, dažnai vien tam, jog išgirsčiau jų nuomonę. Daugeliui patinka skonis.

Midas, skirtingai nei Emetas, jokių emocijų arbatos atžvilgiu nerodė, bet ją vis vien gėrė.

- Kur mes baigėm... Niekam nepasakok apie šį susitikimą, supratai?

- Kaip pasakysi, vaidila. Tik turiu klausimą... Ar aš žinosiu, kas mano priešininkas?

- Ne, to nežinosi ir tu. Tavo priešininkas taip pat nežinos kas tu esi. Todėl, tai yra antra taisyklė, Dievų kovos metu negalima kalbėti su oponentu. Ir apskritai – kalbėti uždrausta. Priešininkas negali tavęs atpažinti. Be abejo, jis supras, kad esi vyras, nes kovos metu daugybė garsų išsprūsta nenoromis. Tačiau tai visai ne problema, nes moterys Dievų kovoje dalyvauti negali.

- O kodėl negalima kalbėti? Juk jei nugalėsiu, žuvusysis niekam nepapasakos, kas jį nužudė.

- Tačiau laimėtojas visada gali papasakoti ką nužudė. Nors net ir ne tame problema. Tu negali žinoti su kuo kauniesi, nes tai gali sutrukdyti kovos baigčiai. Jei paaiškės, kad kauniesi prieš savo draugą, kas yra visiškai įmanoma, galbūt akimirką suabejosi, o Adiras nespės tavęs išgelbėti. Dievų kova nueis šuniui ant uodegos, nes baigsis neteisingai. Tai reikš, jog mes padarėme klaidą rinkdamiesi atstovus Dievams. Tu juk nenori mūsų nuvilti, Emetai? Be to, girdėjau, kad kai Dievas į tave įsikūnija, tavo balsas taip pat pasikeičia. Ar kad tu išvis negali kalbėti to ko nori, nes Dievas tave valdo visą. Nežinau tiesos, bet žinau vieną dalyką. Adiras laiko šventomis arenos taisykles ir jei tu jas sulaužysi, net ir iš geros valios, dievas tau tikrai neatleis.

- Supratau, - Emetas dar kartą siurbtelėjo nežemiškos arbatos su žemėmis, - nedarysiu, kas neleidžiama.

- Malonu girdėti. Jei gerai atsimeni, kovotojai per Dievų kovą taip pat nešioja Dievų kaukes. Tikiuosi jau pats supratai, jog jų nusiimti esant arenoje negalima. Tą padarysi tik po kovos, sutiktas kurio nors vaidilos, kuris ir pasiims kaukę iš tavęs. Taip pat, suteiks psichologinę pagalbą, esant atvejui.

- Kokią pagalbą?

- Jei kova iš tavęs pareikalaus ne tik fizinių, bet ir protinių jėgų. Šokėjai arenoje su fiziniais išbandymais susiduria kiekvieną dieną ir moka su jais susidoroti. Tačiau ne kiekvienas būna pasiruošęs Dievų kovai psichologiškai. Kai kurie palūžta patekę į tokią unikalią situaciją. Galų gale, tai tikriausiai viena svarbiausių akimirkų to žmogaus gyvenime. Dešimt tūkstančių ar dar daugiau žmonių susirenka į areną naujais metais. Tą esi pastebėjęs. Tribūnos būna visiškai pilnos. Likusieji žmonės sėdi už sienų ir nors nemato kovos, vis tiek jaučia kartu su visais. Ir visų dėmesys nukreiptas į tave.

- Dėmesys man ne naujiena, susitvarkysiu.

- Puiku. Matau, kad būsi tobulas atstovas Adirui. Nepamiršk, jog laiko liko nedaug, vos pusantro mėnulio ciklo. Išnaudok jį pasiruošimui ir susikaupimui. Kovoje prireiks visiško atsidavimo ir švarios, tyros galvos. Kai išauš diena, neskubėk ruoštis kovai. Stebėk kitas kovas, arba būk su draugais. Tik likus nedaug laiko ateik į kairįjį citadelės sparną, į sangvinariumą. Ten tavęs lauks vienas iš vaidilų. Iš jo gausi kaukę. Šalia bus ginklų, bet tau jų nereiks. Iškart eisi į areną ir nuspręsi dominato likimą. Ginklą susirasi kovos lauke. Supratai?

- Supratau.

- Sakyk, ką žinai apie Adirą ir Šanį?

- Adiras yra Dievas, globojantis mus, jo pasekėjus karius ir jų gimines, nes jį džiugina kario gyvenimas ir jo galva.

- Žinai kokių nors legendų apie Adirą?

- Jis įkūrė Laasijos dominatą užkariavęs ir parodęs kaip pridera elgtis visiems barbarams, kurie gyveno Laasijos teritorijoje.

- O ar žinai iš kur kilęs Adiras ir kas buvo tie barbarai, kurie čia gyveno?

- Nemanau, kad kas nors žino iš kur kyla Dievai, vaidila.

- Manęs nestebina, kad niekas nežino Adiro legendų. Nors iš pradžių stebindavo. Bet seniai supratau, jog žmonės nelabai supranta savo Dievą. Jie mano, kad jis niekada negyveno mūsų pasaulyje. Aš žinau kitą legendą. Tikrąją legendą. Nori išgirsti?

- Rėžk.

- Šiaip ar taip, manau, kad Dievų kovos dalyviai turi žinoti tiesą. Jei nežinosi kas yra Adiras, nesuprasi ko jis iš tavęs nori įėjęs į tavo kūną.

- Kas per šarlatanas, - pagalvojo Emetas. Juk jis ir pats žinojo kas yra Adiras. Jis negalėjo nežinoti. Tai būtų neteisinga. Kovotojas linktelėjo, suteikdamas vaidilai žodį.

- Taigi, senais laikais Adiras gyveno mūsų pasaulyje. Jis buvo žmogus. Tikras žmogus, iš kraujo ir kaulų. Be to, jis buvo ecėnas ir gyveno toli rytuose, tiksliau, pietryčiuose nuo čia. Galbūt esi girdėjęs apie žemes už kalnų, kur dabar yra Dovajaus lektoratas. Adiras gyveno daug toliau nei ši valstybė. Iš tiesų, labai toli. Kai kas sako – taip toli, kad mums tų žemių neįmanoma pasiekti. Tačiau kiti teigia, kad yra buvę jose. Aš pats nesu buvęs už kalnų, tad negaliu pasakyti. Išties retas keliauninkas galėtų.

- Ecėnas? Toli už kalnų? Tavo legenda nesąmoninga, vaidila.

- Pirma išklausyk jos, šokėjau. Padiskutuoti galėsime po to. Skirtingai, nei dabar, ecėnai tais laikais gyveno toli rytuose, o šiose žemėse jų nė pėdsako nebuvo. Šitą turi suprasti, nes pats esi iš tos giminės. Nesakau, kad tavęs čia neturėtų būti. Dabar Laasija yra daugybės tautų namai, tačiau taip buvo ne visada. Viskas pasikeitė ne seniau kaip prieš du tūkstančius metų. Tiksliai nežinau kada, tačiau, sutik, tai buvo labai seniai. Todėl niekas to ir neatsimena.

- Kažko nesuprantu. Iš kur tu pats atsimeni? Kiek tau metų?

- Nesijaudink, man galbūt net mažiau metų nei tau, Emetai. Mes turime savų būdų sužinoti apie senus laikus. Mes turime labai senų užrašų ir mokame juos suprasti. Nors užrašų labai trūksta ir juos suprasti sunku. Bet tai nesusiję su Adiro legenda.

- Tai pasakok tą savo legendą.

- Tą ir darau, tik atsakiau į tavo klausimą. Taigi prieš daug metų ecėnai patraukė iš rytų į vakarus. Jie buvo visai tokie kaip ir dabar, aukšti, tvirti žmonės, tamsios odos ir ūmaus būdo. Adiras buvo ecėnų karvedys. Jis vedė savo tautą į vakarus. Nežinia kas juos privertė keliauti, bet mums atrodo, kad tai buvo ne ecėnų tautos planas, o Adiro. Jis žinojo, kaip viskas baigsis. Taigi jie keliavo ir kartu su savimi nešėsi ugnį ir šalta galva skynėsi kelią svetimose žemėse. Jie ėjo labai ilgai, palei Hestros jūros pakrantę, su kuria ribojasi ir Laasija. Į šią jūrą įteka Mora, į kurią, savo ruožtu, įteka Skarnia. Taigi jie ėjo palei Hestros jūrą, kol priėjo kalnus. Tai tie patys kalnai, kurie dabar skiria ecėnų Dovajaus lektoratą nuo Laasijos dominato. Sakoma, kad ecėnai labai išsigando ir pamanė, jog priėjo pasaulio kraštą, nes niekad anksčiau nėra matę kalnų. Tačiau Adiras nusprendė pamatyti ar kas nors yra už jų. Jis privertė savo tautą keliauti toliau ir daug kam tai nepatiko, kai kurie netgi nėjo toliau, kiti taip supyko, jog galiausiai grįžo atgal. Tačiau po vieno mėnulio ciklo tauta perėjo kalnus ir Adiras įrodė visiems, kad buvo teisus. Kalnai nebuvo pasaulio kraštas. Už jų gyveno visai kitokie žmonės, silai. Jie buvo žvitrių akių ir gudrumu lenkiantys visas kitas iki tol sutiktas tautas. Tačiau tai buvo keistuoliai. Ecėnams pasirodė nesuprantama, kodėl silai, būdami iš tos pačios genties, kovojo tarpusavyje, pešėsi dėl kiekvieno grūdo ir vieni buvo labai turtingi, o kiti – neturėjo nieko ir netgi buvo pasidavę turtingųjų valiai. Adiro tautai tai atrodė neteisinga ir dėl to jie dar labiau norėjo užkariauti naujas žemes. Iš pradžių sekėsi sunkiai, nes silai buvo daug protingesni už anksčiau sutiktus žmones ir puikiai gynėsi. Tačiau ecėnai kalnuose greit atrado lobynus tvirto metalo ir kitų brangenybių. Silai taip pat žinojo, kad kalnai yra turtingi, tačiau ecėnai geriau išmoko naudotis tais turtais ir pradėjo gamintis labai gerus ginklus. Tai ir lėmė, jog naujoji tauta įsikūrė visoje dabartinės pietų Laasijos teritorijoje. Vienur jie kariavo, kol išžudė visus silus, kitur tautos susidraugavo. Tačiau kai kurie ecėnai, vedami to paties Adiro, norėjo eiti dar toliau. Labai greit eidami į vakarus jie priėjo labai tankių miškų ribą, kur praeiti nebebuvo galima. Keliautojai nusprendė pasukti šiaurėn ir pažiūrėti kas yra ten. Jie keliavo kol priėjo upę, dabar vadinamą Skarnia. Persikėlę per ją pamatė, kad silai gyveno ir už jos, tačiau ten buvo ir kitų žmonių, nes tie atrodė ne tokie geltoni kaip silai ir keistai rengėsi. Adiras nusprendė toliau nebekeliauti ir nesipykti su tais žmonėmis. Čia, galima sakyti, baigėsi jo kelionė. Abejoju ar iki šiol kas nors yra nukeliavęs tokį didelį atstumą net ir be tokios milžiniškos palydos, kokią turėjo Adiras. Jis pravedė savo tautą per dykumas, kalnus, kalvas, klaidžius miškus ir džiungles – daugiau nei tūkstantį mylių. Ties Skarnia, kur ecėnai sustojo, įvyko didžiausias mūšis kokiame ecėnai kada nors dalyvavo. Jie kovojo su didžiule silų armija, kuriai vadovavo pats Šanis. Jis taip pat buvo žmogus – silas. Ecėnai nugalėjo ir visam laikui įsitvirtino vietinių tarpe. Adiras pats kovojo dvikovoje su Šaniu ir ją laimėjo. Pasakojama, kad Adiras taip įnirtingai kovojo, jog savo vikrumu ir žiaurumu priminė laukinę katę, o ne žmogų. Kiti sako, kad tame mūšyje jis iš tikrųjų pavirto į jaguarą, kas visus nustebino, nes iki to laiko karvedys slėpė šią savo dovaną nuo gentainių. Man atrodo, jog abu variantai teisingi, bet dabar to jau, turbūt, nesužinosime.

- Na ir pasaka.

- Bet čia ji dar nesibaigia, Emetai. Šanis buvo ne tik karvedys, bet ir silų orakulas. Taip, ir aš iš pradžių nežinojau, ką tai reiškia. Orakulai buvo vietiniai vaidilos šiaurės Laasijos teritorijoje. Jų yra ir kitose pasaulio vietose, tačiau tai nesvarbu. Aš esu vaidila, tačiau nesu panašus į orakulą. Jie globojo savo žmones nuo dievų ar, tiksliau, su dievų pagalba, bet visai kitaip, nei mes. Jie mėgo stebėti dangų ir burdavo iš jo. Šanis, nors žuvo nuo Adiro rankos, nepasidavė. Savo burtais jis sugebėjo likti gyvųjų pasaulyje kaip dvasia ir net pradėjo planuoti kerštą Adirui ir jo tautai. Adiras spėjo ir pasenti gyvendamas šiose teritorijose ir susilaukti vaikų. Tiek jo sūnūs, tiek ir dukros buvo labai stiprios kovotojos ir puikūs karvedžiai. Šanis su savo tauta vėl užpuolė ecėnus ir užklupo juos nepasiruošusius. Adiras nespėjo pavirsti į žvėrį ir buvo nužudytas Šanio šmėklos. Adiro vaikai gynėsi, tačiau turėjo bėgti iš namų, kad išgyventų. Po mirties Adiras pripažintas tautos didvyriu ir geriausiu kariu kada nors gyvenusiu žemėje. Šis tikėjimas sugrąžino Adirą į žmonių pasaulį kaip Dievą. Ir iš tiesų, Adiras, nors nebuvo žynys, vien savo šokių ir karo meno sugebėjimais sugebėjo išlaikyti įtaką pasaulyje. Greit jis tapo ne tik ecėnų, bet ir visų vietinių gyventojų dievu. Iškilusiu aukščiau savo genties. O jo ir Šanio palikuonys dar ilgai kovojo tarpusavyje. Tiesą sakant, ta kova tęsiasi ir šiandien. Būtent todėl šioje arenoje vyksta kovos. Kad jos nepersikeltų į taikių žmonių gyvenimus. Kad šie Dievai parodytų savo palankumą ar nepalankumą mūsų tautai ir perspėtų mus, kad galėtume tinkamai pasiruošti ateičiai. O Laasijos dominatas susikūrė po daugybės amžių Adirui mirus ir jis nebuvo jos įkūrėjas. Jis netgi nėra svarbiausias mūsų kaip dominato Dievas. Jis svarbiausias mums, arenoje, tačiau tolimuose dominato regionuose, pavyzdžiui, Moseroje, daugelis netgi nežino apie tokį Dievą.

  Emetui sukosi galva. Nieko panašaus jis nėra girdėjęs. Galbūt Kabiras pats sugalvojo tokią istoriją? Jei taip, jis labai jau gerai mokėjo išsigalvoti dalykus. Kad ir kaip keista tai atrodė, tikriausiai tai buvo tiesa. Kodėl jis turėtų meluoti kariui, kurį pats išrinko kaip atstovą Adirui? Emetas atsisuko į Midą. Šis linktelėjo.

- Kodėl niekas nežino šitos legendos? Ten visi galvoja, kad Adiras yra žiaurus katinas gyvenantis kažkur labai toli. Jis pradeda ir baigia karus ir valdo žmones. Jis ne žmogus!

- Galbūt tai, jog jis dabar gyvena kažkur labai toli yra tiesa. Bet mes nematome prasmės pasakoti tikros legendos visiems. Tiems, kam to nereikia, nepriims, o kam reikia mes papasakojame atskirai. Kam vargintis, kai iš to jokios naudos.

- Ale kariai kautųsi geriau, žinodami dėl ko iš tiesų kaunasi.

- Keista, kad klausi tokių dalykų. Manau tik žmonės, kurie valdo, turėtų viską žinoti. Jei visa tauta žinotų tiesą, negi jie visi ir valdytų? Žmonėms tiesos nereikia, kad gyventų laimingai ir atliktų savo užduotį pasaulyje. Kiltų maištai ir chaosas, visi norėtų atlikti tai, kas jiems neskirta. Adiras to nepakęstų ir apleistų mus.

- Savo užduotį... Kovoti Adiro garbei.

- Juk Adiro kariai ir kovoja jo garbei. Ar tu nori pasakyti, kad prieš pokalbį su manimi kovojai ne dėl Adiro?

  Kabiras buvo visiškai teisus. Jis buvo protingiausias žmogus, kokį Emetas yra kada sutikęs, nors nevisus jo žodžius ir ne visas mintis suprato. Adiras buvo žmogus. Iš pradžių tai skambėjo neįtikėtinai ir absurdiškai. Koks jis Dievas, jei gyveno tarp žmonių ir pats buvo žmogus? Bet kai istorija buvo baigta, Emetas suprato, kad ji irgi nebloga. Ji tik sustiprino pasitikėjimą Adiru. Tai reiškė, kad ir pats Emetas yra toks, koks kažkada buvo Adiras. Ir pats Emetas saugo savo valstybę su Adiro pagalba, kaip kad Adiras kadaise saugojo savo keliaujančią tautą.

- Taigi ne veltui Adiro arena yra Adiro šventykla, - vėl prabilo vaidila, - jei laimėsi Dievų kovą, Emetai, bus aišku, kad Adiras saugo mūsų žemes. Jei pralaimėsi – reikš, kad Šanis dabar stipresnis ir į tai Laasijos valdovai turėtų atsižvelgti ir pasisaugoti.

- Šitą visi žino.

- Tačiau ne visi Laasijos valdovai į tai kreipia dėmesį ir tas matosi. Laasija skilinėja. Nors dėl to, žinoma, Adiro kariai nekalti.

- Ne.

- Šiemet laimėjo Šanis, štai kodėl. Elra Mardietė, kuri dabar valdo visą šiaurės Laasiją, nebenori paklusti dominijui Jabertui. Azanė yra tiesiai ant šių dviejų jėgų ribos. Jei Jabertas puls, mes būsim pirmas taikinys, nes esam svarbūs ekonomiškai, bei strategiškai. Mes pati pirma, bet pati stipriausia Elros linija. Be mūsų Jabertas turės beveik atvirą kelią į Mardą. Jei Elra ginsis, mūšis įvyks kažkur netoliese. Supranti, Emetai, tiesiogiai mes nieko nepadarysim, bet jei laimės Adiras, galbūt galėsim tuo pasinaudoti ir sutaikyti savo valdovus, kad jie išnaudotų Dievo palankumą ir nukreiptų savo pyktį kitur. Į Dovajaus lektoratą, pavyzdžiui. Jei laimės Šanis, taip pat galėsime įspėti juos, kad nekariautų tarpusavy, nes tai gali būti viso dominato pabaiga.

- Iš kur tu žinai, ką galvoja valdovai? Ir tas kažkur parašyta?

Kabiras nusišypsojo.

- Juk tai akivaizdu. Tarpusavio vaidai ne naujiena. Ypač čia. Mes turime suvienyti visus žmones, supranti?

- Aš to ir siekiu kovodamas, vaidila.

- Puiku, puiku. Tuomet viską supranti. Nuo tavęs priklauso Laasijos likimas, nors tai ir nėra akivaizdu. Bet tai tiesa.

  Vyrai jau ilgokai sėdėjo prie stalo. Arbatos efektas išnyko, palikęs tik kartumą burnoje ir tuštumą galvoje. Kai nebeliko apie ką kalbėti, vaidila dar paklausė ar Emetas atsiminė viską, kas buvo pasakyta. Karys patikino, kad bus pasiruošęs kovai ir padėkojo vaidilai už garbę. Kabiras paėmė deglą ir palydėjo svečius iki slapto įėjimo rūsyje. Midas atrodė kažko labai sunerimęs, nors kai Emeto žvilgsnis jį pagaudavo, tuoj pat nusišypsodavo.

- Emetai, - kreipėsi meisteris, kai už judviejų nugarų užsidarė slaptas praėjimas, - tu geriausias mano karys, kokį esu kada turėjęs per trisdešimt metų arenoje. – Midas apsidairė ir kiek patylėjęs pridūrė: - Kabiro nemačiau jau aštuonis metus. Tu man sugrąžinai šią garbę ir dėl to esu tau labai dėkingas.

- Tu neatrodai labai gerai.

- Aš... turiu savų problemų, bet tai ne tavo rūpestis, - meisteris atsiduso, - atrodo, nebemoku slėpti savo jausmų, kaip seniau. Bet tu nesivargink, nieko iš manęs neišpeši. Aš pats tau viską pasakysiu, kai bus laikas. Bet dabar dar per anksti. Arba, jau per vėlu.

- Nieko nesuprantu.

- Ir nebandyk, bet kuriuo atveju, tai su tavimi nesusiję. Kodėl iš visų karių, tu staiga pradedi rūpintis savo meisteriu?

- Tu ką tik pasakei, kad esu geriausias tavo karys. Tau dar niekada taip blogai nebuvo.

Meisteris susiraukė.

- Tu mano meisteris, o aš tavo geriausias karys. Argi neturėčiau tavimi rūpintis?

- Tikrai ne. Mums abiems bus geriau, jei pamirši, ką sakiau.

- Nepamiršiu.

- Tai yra tiesa, ką pasakiau, bet nereiškia, kad dabar mes draugai.

- Tebūnie taip.

- Beje, ta arbata duodama ne šiaip sau.

- O kam?

- Nežinau. Bet tikrai ne šiaip sau.

- Tu man kažko nesakai. Ar aš turėčiau nepasitikėti Kabiru?

- Ne, ne, su juo viskas gerai.

- Ar ta arbata tave taip paveikė? Ar tai dėl... Ne... – Emetas žengė žingsnį atgal. – Tai tu man pakišai tą lūžusį kalaviją?

- Na ir kvailys. Nieko aš nežinau apie tavo kalaviją! Bet aš tavęs nekaltinu, kad įtarinėji mane. Galiausiai prisikasi iki tiesos, jei taip ir toliau visus įtarinėsi.

- Kabiras man atvėrė akis. Atrodo, iki šiol viską žinojau, bet iki galo nesupratau to, ką žinau. Dabar viskas susidėjo į savo vietas. Ir vis dėlto tu mane gąsdini, meisteri. Ar tai dėl Dievų kovos nerimauji?

- Ne. Ir būčiau dėkingas, jei nebekalbėtum apie tą kovą. Kabiras sudėjo viltis į tave, o tu jį išdavei vos po minutės nuo išsiskyrimo. Šaunuolis.