apie du labai skirtingus paveikslus

Nutapiau žirafą persigėrusią spalvomis,
Užtepiau aukso kontūrus, kad nepamirštų saulės.
Šalia paukštį - tukaną, kad paveiksle nesijaustų vieniša.

Dali tapė jas degančias ir, tai žmonėms kėlė euforiją.
Man patinka neskrudintos...

Bandau bent trumpam aukštakakles suvokti,
Kaip Japoniją rudenį
Ar kalnus Islandijoj pieno debesies nulaižytus.

Kas nematęs, sunkiai suvoks.

Smegenyse, tai – mažutė Hiroshima
Paglosto, prigrūsdama mūzų į pilkosios visatos vingius.

Pagaliau! Ir vėl galiu kurti...

Šįkart juodą moterį pamiršusią savaną tapysiu.
Rudi ir raudoni atspalviai pabrėš jos vienatvę.
Žvilgsnis brandus, plaukai išbalę
Ji iškeliavo į miestą dirbti, pamiršus gyventi.

Priminsiu belapius medžius ir be perstojo pliaupiantį lietų,
Prisipildė delnai, nors atrodė, kaip suskeldėjus žemė per sausrą.