mes visi gyvename vienaakio milžino žydroje akyje*
nebežinau kiek ištversiu ir kiek išlaikysiu vokus nesuplyštančius žvilgsniui
o paskui jau tas pats - atsimerksiu, visas skliautas įkris į akis
kaip į juodąją skylę, nusidažys dangaus spalvomis,
o aš nematysiu to - tik galėsiu girdėti kaip kalbas praeiviai apie dangų,
kuris būna prieš audrą, prieš aušrą, prieš naktį, prieš pabaigas ir prieš pradžias -
išgnaibantį širdis vien pažvelgus į jį, baisesnį nei siaubas nakties,
kuris stovi už durų ir girdi jo kvėpavimą.
o širdis paukšteliu pasivertusi blaškos tame danguje -
ir negali išleist iš kaulinio narvelio, melsvai raibas kūnelis
plakas į debesis ir užnuodytus spindulių durklus, nusidaužo, nusilaužo sparnus
ir atbunka nagus pasprukti bandydamas.
ir kaip žodžiu nebijok, lyg strėle netaiklia taikos į tą paukštį mažas berniukas,
ir žinau - nepataikys ir nepalengvins kančios šito paukščio
apokalipsės pradžioj, ir jis mušis vistiek ligi pat pabaigos ir vis kels sparnelius neįmanomam skrydžiui.
o paskui, o paskui - ateis jūra. ir užlies ir užpildys ten kur dangūs įtrūko
ir kur reikia sūrumo - įsūdys, ir viskas bus.. tarsi gerai.
užsidengiu akis dviem delnais ir prasideda karas.
*viena iš Vesteroso (G. R. R Martin 'A Song of Ice and Fire') sakmių.