Tavimi sapnavos mano gyvenimo vasara
aš buvau ryto užuovėja ošiant jūrai tave
ar pameni pirštais sėmiau nuo tavo kūno žiedadulkes
tu lūpomis kalbėjai jog išmoksti savo žodžiuose atpažinti mudviejų tylą
kol mes panirę odos pėdsakuose žavėjomės vienas kitu
juk tam vietos vienas kitame ir radome.