- Ei, vaikai. Visi į kiemą!
Laikas pasitikti žiemą.
Kol ta šelmė nepabėgo,
Nulipdykim Senį Sniego.
Tu lipdyki kojų dalį,
Aš lipdysiu jo pilvelį,
Na, o tau, vikrus brolyti,
Teks jam galvą nulipdyti.
Žiū, žarsteklis prie tvoros,
Šluota - kiemsargio namuos,
Mano sesė nuo dieduko
Gražų šaliką nusuko.
Man močiutė morką davė,
Ji atnešt angliukų gali,
Paprašysiu dar mamos,
Gal keptuvę atiduos. -
Štai ir viskas. Dar sagas
Kiemo aitvaras atneš
Burnos vietoj lanko dalį. –
Stovi Senis, o pro šalį
Kito kiemo pulkas traukia
Ir visi vieningai šaukia:
- Ak koks Senis, kaip baisu -
Be ausų, be smegenų! -
Na ir stojome į mūšį
Ginti Senį pirmarūšį,
Subraškėjo tvoros senos.
- Na, tai kas, kad besmegenis!
Tokio mūšio dar nematė
Kiemo liepa šimtametė.
Iškovojom Seniui garbę.
Na, o Senis? Varge, varge! -
Vietoj jo tik sniego kalva...
- Kas nutraukė Seniui galvą? -
Vietoj šluotražio – šapai...
- Seni kur tu pradingai?
Tik į vakarą supratę,
Pirštines švariai iškratę,
Traukiam tylūs link namų –
Senis juk be smegenų.