Rašytojas

Pagrindine miesto gatve, kaip ir kiekvieną popietę, zujo daugybė žmonių: kostiumuoti valdininkai, kiek anksčiau ištrūkę iš biurų pasimėgauti puikiu vasaros oru, jaunos mamos su mažyliais ant rankų, studentai bei moksleiviai, bėsimėgaujantys laisvės dienomis...
Vienoje jaukioje kavinukėje ramiai išgurkšnojusi puodelį latte, įsiliejau į šį srautą. Akimis naršiau pro praeinančiųjų veidus - atsipalaidavusius, besijuokiančius, susikrmtusius, skaudžiai tuščius ir tiesiog neiššifruojamus.
Paėjėjus liepų alėja, mano žvilgsnis susilaikė ties stamboku maždaug vidutinio amžiaus vyru, stabtelėjusiu vidury gatvės prisidegti cigaretės. Jis vilkėjo laisvus lininius marškinius, mūvėjo šviesias kelnes, o ant įdegusios rankos riešo segėjo jau gerokai apsitrynusį laikrodį tamsiai ruda odine apyranke. Vieną ranką su cigarete priglaudęs prie lūpų, kitoje jis laikė žiebtuvėlį ir spaudė prie savęs krūvelę knygų spalvingais viršeliais. Jos trumpam uždengė vyro veidą, kai šis palenkė galvą arčiau įsižiebusios liepsnelės. Cigaretės galiukui pagaliau paraudus, jis atsitiesė ir pažvelgė tiesiai į mane. Šis kelių sekundžių kontaktas keistai nusmelkė. Vyro žvilgsnis, toks apgaulingai ramus ir nerūpestingas, kažkur giliai slėpė giedrą liūdesį bei sunkiai nuspėjamą nusivylimą. Jo veide savo pėdsakus jau neabejotinai buvo palikę ne tik prabėgę metai, bet chroniška melancholija, ko gero, dažnai plaunama alkoholiu.
Netrukus vyras žengtelėjo kelis metrus link manęs ir akimirką šypsnys nuskaidrino jo veidą. Mostelėjęs knygomis, dusliu bosu paklausė:
- Gal reikia pasakėlių, ponia?
Lengvai šyptelėjau išgirdusi tokį kreipinį, kiek neįprastą aštuoniolikmetei, papurčiau galvą ir, vidurvasario karščio genama, nuskubėjau liepų šešėlio link.
Kai jau kiek vėliau atsigręžiau, rašytojas kažką entuziastingai pasakojo ir knygelės puslapiuose rodė pagyvenusiai moteriai.