Gyvenimas tai ištisas laukimas

Nusvirę seno sodo šakos
pasidabino tarsi aureolėm.
Girdi, anapilyn išėję šnekas,
kaip sekasi amžinybės guoly.

Siaučiasi žemė rudens žiedais-
ugniniais klevo lapais,
išskrido vasara gandrų sparnais
ir senas sodas, tarsi, apako.

Neužmirštuolių akys užsimerkė,
palauks pavasario šniokštimo.
Lauksime lakštingalos krūmynuos verkiant -
gyvenimas tai ištisas laukimas.