rytas tik klaida

Pravirko mėnuliai, apgirtę nuo liepžiedžių
kvapo.
Sudužo ruduo į plaukus
pabiro vasara mažytėm smiltelėm į delnus.
Tuštuma atvyko į svečius - amžinai.
Tūkstančius kartų mirei, buvai man dykuma ir vanduo.
Skaičiavom nuo šalčio pabalusius debesis.
Pasenom pernakt,
o gal visai ne mes slėpėm pievoj akis
nusikaltę.


basomis per žolę ėjai į rytą,
lyg į išganymą.
Mintimis pasivijai visus traukinius,
laimėjai visas loterijas.
Norėjai, kad laikas sustotų ties mylimiausia daina,
kai šokau nuoga prieš tave,
o tu beveik laikei laimę už kojos piršto pagriebęs
ir juokeisi iš kaimyno.
Per greitai susitikom,
išsiskirt buvo lengva, nes ieškojom skirtingai.
Aš apakęs apakęs apakęs
dainavai apie sielas,
kurių neteko matyti.
Kai užsimerki, niekas tavęs nemato
ir nesvarbu apie ką mudu kalbamės
kai dūžta už lango žalios pievos
ir lyja ruduo.