Geras žmogus

Galėčiau prisiekti kuo tik norite, nesvarbu ko mainais pareikalautumėte, net ir gyvybės būtų negaila, kad visą gyvenimą troškau būti geras, daryti gerus darbus, atlikinėti privalomus žygdarbius ir skrydžius į kosmosą. Ir dar daug kitų gerų darbų ir veiksmų buvo numatyta mano sąraše  padaryti, kaip pavyzdžiui: užleisti senutei vietą troleibuse, sugėdinti rūkantį vienuolikmetį, nuvalyti sniegą daugiabučio kieme ir taip toliau, bet išpildyti jų man nepavyko.  Troleibusu, prisipažinsiu, senai nevažinėju, o kai važinėjau, dažniausiai visai netyčia spoksodavau į langą ir jokių senų žmonių arti nemačiau. Žygdarbiams mano gyvenime nesusiklostė palankios aplinkybės: nebuvo karų, gaisrų, potvynių, o sausio tryliktąją paprasčiausiai pramiegojau. Net gėda prisipažinti, tik ryte sužinojau, kad kažkas žuvo, kažką tankas pervažiavo, taip užsinorėjau, kad tas tankas geriau būtų  per mano lovą pervažiavęs.
Į kosmosą irgi kol kas neišsiruošiau. Galima būtų įtarti, kad esu blogas, kažkas su manim negerai. Kuom galiu pasigirti? Niekuo. Taip širdį suspaudė, ... kad nutariau iš arti į ją pažvelgti, kas su ja ne taip. Aišku, prieš tai išsamiai išstudijavau medicininėse knygose ir interneto iliustracijose, kaip atrodo gera širdis. Išsiėmiau savo ir ilgai tyrinėjau prieš šviesą. Nemačiau nieko ypatingo, nieko neįprasto arba netipiško. Gal dešinysis skilvelis pasirodė kiek didesnis, bet tai galėjo būti alkoholio ir tabako nesaikingo vartojimo pasekmė. Tačiau tikrai nieko tragiško. Tamsiai raudona spalva, nedideli, vos įžvelgiami randeliai, kurie galėjo byloti apie nejuntamus, dažnai vyrų tarpe pasitaikančius minimiokardo infarktus. Tokie ateina ir praeina, mes jų net nepastebim, jie nepalieka pėdsako. Nebent jų būtų labai daug, tada širdis atrodytų kaip  tarka. Mano gi visai ne, labai padori širdis.
Todėl įsidėjau ją atgal ir ėmiau ieškoti siūlo su adata, kad užsiūčiau krūtinės ląstą. Vėliau, beje, patogumo dėlei įsitaisiau užtrauktuką, du užtrauktukus: vieną krūtinės ląstoje, kitą pilvo srityje, nes smalsumo vedamas pradėjau tyrinėti ir kitus organus, ne tik širdį. Užtrauktukai buvo vertikalūs ir atrodė kaip originali tatuiruotė, todėl niekas nieko neįtarė, bet paplūdimiuose susilaukdavau aplinkinių dėmesio ir palankaus vertinimo.
Taigi, neradęs problemos šaknų širdyje (problemos, kodėl nesu geras pilietis, žmogus, vyras, tėvas ir sūnus, draugas galų gale), ėmiau galvoti, kad šaknys bus galvoje. Vieną popietę kaip koks indėnas ryžausi atverti savo skalpą ir pamatyti, kas darosi ten viduje. Bėda tik ta, kad išsiimti smegenų nenorėjau, nes, aišku, atgal niekaip jų tvarkingai nebūčiau sudėjęs, todėl iš pradžių pamaniau tik nufotografuosiu bendrą vaizdą ir gal tada matysiu, kas su mano brain-u yra ne taip. Savo puikiuoju Samsungu su aštuoniais pikseliais prifotkinau atvertą stogą ir tuoj pat vėl užvožiau dangtį, kad neprisirinktų dulkių ir kitų nešvarumų, nors, turiu pasakyti, gyvenu švariai. Bet ką gali žinoti.
Vaizdas, kurį pamačiau kompiuterio ekrane, kai nuotraukas perkėliau iš telefono, man didžiai nepatiko. Iš tikro buvo šlykštu, kažkokia susiraizgiusi masė storų makaronų. Apskritai, galvoju (čia jau vėliau man atėjo tokia išvada, kai iš arti pamačiau kiekvieną savo vidaus organą), gerai, kad Dievas ant viso to šlamšto, kurį kiekvienas turime, uždėjo visai išvaizdžią natūralią odą ir tokiu būdu padarė mus patrauklius sutvėrimus, nes jeigu vaikščiotume be odos, demonstruodami savo vidurius, šūdiną žarnyną, tvinksinčias kraujagysles, padūmavusius plaučius ir žalią kaip kūdros varlę tulžį, tai tikrai per pusdienį išsižudytume vieni kitus arba, geriausiu atveju, mirtume gaukčiodami savo vėmaluose.
Iš pradžių pamaniau, kad mano bėdų priežastis aiški, negražios smegenys, bet vėliau supratau, kad ir kitų žmonių smegenys vargu bau yra vertos dailininko teptuko. Karštligiškai ėmiau išiminėti ir kitus organus; ir nei vienas, aš pasakysiu, nesukėlė man susižavėjimo. Kiaulienos nugarinė yra kur kas gražesnė. Be abejo, kai jau kurį ištraukiau, tai savo ruožtu jį ir aptvarkiau: plaučius prasiurbiau siurbliu, kad atšoktų visa smala nuo sienelių, skrandį ir žarnas kaip reikiant perskalavau Fairy-iu su vandeniu, ir kitiems dalykams suteikiau prekinę išvaizdą. Sunkiausia buvo su prostata. Ją aš išėmiau šiaip ne taip per subinę, nes pro pilvą iki jos neprisikasiau, labai jau daug visokių daiktų suversta. Išėmiau, tokia visa šūdina, atsiprašant, kad tuoj pakišau po kranu vonioje. Virtuvėje su ja, aišku, neužsiėmiau. Kai nusiplovė, nebeatrodė baisi. Gana normali, kiek spėjau, sulyginęs su iliustracija vadovėlyje, ir guzų nesimato, nei sukietėjimų. Valio, kišu atgal.
O tu velnias, niekaip. Nelenda pro tą mažą skylutę. Išlįst išlindo, o atgal niekaip. Ir per pilvą grąžint taip pat negaliu, nes kabo ant visokių laidelių, tai yra kraujagyslių, nervų ir taip toliau. Tik per užpakalines duris. Ką daryt?
Skambinu geram pažįstamui, sakau, gal gali prostatą grąžint.
Aš neėmiau, sako.
Žinau žinau, kad neėmei, turiu aš ją, bet įdėt negaliu.
Pirma turėsi radiatorių nuimti, kitaip nepraeis, man taip buvo. Vežiau į servisą.
Palauk, ar tu žinai apie ką mes kalbam?
Juk sakei.
Ką sakiau? Imu karščiuotis. Aš tau apie prostatą kalbėjau, ne apie Volksvageną.
Tai taip ir sakyk, ko čia klaidini mane. Kokią dabar turi mašiną?
Eik tu n... Kiek pamenu, daugiau su tuo biču nekalbėjau.
Žodžiu, faktas, kad ne viską gali pats daryti, arba yra dalykų, kurių geriau išvis nedaryti. Tuo įsitikinau eilinį kartą. Betyrinėdamas organus, net pamiršau, kodėl visa tai pradėjau. Tik vėliau,  prisigėręs vieną dieną iki sąmonės sukrėtimo, prisiminiau – juk aš noriu būti geras, o maukiu degtinę kaip koks rusas. Ar aš noriu būti rusas? O ar rusas yra blogas? Velniai žino, nutariau nekvaršinti dėl to sau galvos, bet būti panašus į rusą nenorėjau. Reikėjo mesti gerti. Skubiai. Puoliau ieškoti, kas galėtų padėti. Deja, visi siūlėsi padėti išgerti, bet mesti - to niekas iš kalbintų pažįstamų nesugebėjo suprasti.
Kam, sakė, jie, kurių galų? Gal tu neturi pinigų? Bet juk tai ne bėda, uždėsim. Kai turėsi, grąžinsi. Arba pastatysi.
Pasiunčiau visus po velnių ir vėl išėmiau aptvarkymui kepenis bei inkstus. Kitą dieną buvau kaip naujas. Eilinį kartą nutariau būti geras. Padaryti kažką gero. Todėl sėdau į automobilį ir nuvairavau link centro, nes gerus darbus naudingiau atlikinėti viešumoje. M minus vienas birbė kažką šlykštaus, tipo kažkokia lietuviška žvaigždė Dragūnas stenėjo savo vaikiškas dejones, todėl norėjau užsidėti Filipą Glasą, dėkle turėjo būti jo kompaktas. Ranka jo neužčiuopiau, tad mečiau skanuojantį žvilgsnį į ertmę. Aha, užmesti popieriai ant Filipo. Kitą arba tą pačią akimirką pajutau smūgį. Automatiškai užmyniau stabdžius, automobilis sužviegė ir sustojo. Ant kapoto gulėjo mergina. Puiku, tik išsiruošiau atlikti kažką gero, ir še tau. Išlipau. Iškart prišoko daugybė žmonių.
Bet kaip taip nepažiūrėti į abi puses, kaip galima taip eiti į gatvę!
Bet jis irgi lėkė kaip patrakęs!
Dieve, Dieve tokia jaunutė!
Iš pastabų supratau, kad nuomonės išsiskyrė, todėl perėmiau diskusijų gijas į savo rankas.
Ponai, nusiraminkit, nieko baisaus, ar yra gydytojas? Nėra? Gerai, aš tuoj sutvarkysiu.
Patikrinau merginos pulsą, jo nebuvo, reikėjo veikti nedelsiant.
Atsitraukit, atsitraukit kelis metrus, sužeistąjai reikia oro.
Pats puoliau į bagažinę. Paėmiau pakrovimo laidus su gnybtais, dar kitaip vadinamus krokodilais. Iš kišenėlės išsitraukiau skalpelį ir juo perpjoviau merginos drabužius ties krūtine. Po to padariau tikslų pjūvį ties širdimi ir įkišau vieną laido galą į krūtinės lastą. Krokodilu suspaudžiau kairį skilvelį, tada skubiai atitraukiau užtrauktuką savo krūtinėje (marškinėlius jau buvau nusiėmęs) ir prijungiau krokodilu antrą laido galą su savo širdimi. Smegenų centrui suformulavau aiškią užduotį – siųsti stiprų impulsą į širdį. Mačiau, kaip elektros laidu perbėgo srovė, ir merginos krūtinė sujudėjo. Tada dar kartą ir dar. Mergina atsimerkė.
Viskas gerai, sušnibždėjau jai ir nutraukiau abu laido galus nuo mūsų širdžių. Lipnia juosta užklijavau žaizdą. Po kelių dienų viskas sugis, pažadėjau jai ir atsisukau į nustėrusius šio seanso dalyvius. Visi buvo mažumą išsižioję.
Galite skirstytis, merginą būtina pristatyti į ligoninę. Atsitraukite, jai reikia oro.
Paėmiau ją ant rankų ir įkėliau į automobilį. Pats kuo skubiau užvedžiau variklį ir nurūkau dar greičiau nei važiavau prieš tai. Mačiau negrįžusias iš šoko būsenos fizionomijas, jų buvo daug, pamojau joms atsisveikindamas. Iš patirties žinojau, kad tokioje masėje žmonių tikrai neatsiras nei vieno, kuris būtų įsidėmėjęs numerį, arba jų pasisakymai labai nesutaps, vienas sakys, kad tai buvo Fordas, kitas dievagosis, kad Audi, mėlyna spalva bus painiojama su tamsiai žalia, aštuonetai su trejetais ir panašiai, o dar tai, ką jie regėjo – iliuzionisto pasirodymas, ar surežisuotas televizijos šou, tipo paslėpta kamera – turėjo viską sujaukti jų smegenyse, tad svarbiausia buvo – kuo skubiau pasišalinti.
Pakeliui sužinojau merginos adresą, telefoną dėl viso pikto (gal norėsiu pasiteirauti, kaip ji jaučiasi), ir po dešimties minučių jau stovėjau prie jos namo. Atsisveikindamas pabučiavau ją į skruostą ir prigrasinau jokiais būdais bent dieną niekur neiti, pagulėti ir neatsiliepinėti į skambučius, jai būtina ramybė. Ji man tai pažadėjo.
O aš jaučiausi bent kartą atlikęs gerą darbą. Tiesa, nepaminėjau, kaip sugrąžinau į vietą prostatą. Ją man padėjo įdėti jaunas gėjus. Daugiau nieko neradau, ką aš galėjau padaryti?