Miestas paviliojo (2)

Dar ne kartą mergaitės pradžiugino namiškius savo sugebėjimais. Velykom jau daug gražiau galima buvo papuošti stalą. Nutirpus sniegui, miško aikštelėse pasirodė pataisai, darželiuose pražydo ankstyvos gėlės. Nuskynus keletą žiedų ir prie jų pridėjus karklo kačiukų ir kadagių šakelių, buvo galima sudaryti nors ir kuklią, bet pakankamai gražią pavasarinę puokštę.
Kiaušinius dažė ir įvairiais raštais margino vašku iš anksto, gal prieš savaitę. To meno mergaitės irgi išmoko pas vienuoles. Anksčiau to niekas nemokėjo. Dažydavo tik svogūnų lukštais, paskutinėdavo – to ir užtekdavo. O dabar, pastatyta viduryje stalo prie pavasarinės puokštės, kraitelė su margučiais taip gražiai atrodė, kad niekas neišdrįso jų daužyti ir valgyti.
O kiek dar buvo atšvęsta kitų švenčių prie gražiai papuošto stalo...  Kiek praleista vakarų mezgant ir siuvinėjant drauge, bet, kai abi mergaitės sulaukė aštuoniolikos, jų keliai išsiskyrė.
Simona, aišku, ir toliau liko gyventi pas tėvus miestelyje, o Pranutė išėjo tarnauti pas ūkininkus. Jos nebesimato ištisus metus ir susitinka bei pabendrauja tik per tą laiką, kai Pranutė po tarnystės grįžta į namus pailsėti. Bet tai trunka neilgai. Atšventusi Kalėdas namuose, po Trijų karalių ji vėl išvažiuoja ir Simona lieka viena. Iš pradžių ji labai ilgėjosi draugės, paskui pradėjo viskas pasimiršti, ypač kai jų namuose pradėjo lankytis dailus, dar nematytas jaunikaitis.
Kai mirė senas girininkas, į jo vietą dirbti girininkijoje atvažiavo, ką tik aukštuosius miškininkystės mokslus baigęs, naujas girininkas – jaunas, gražus, inteligentiškas jaunuolis. Pirmiausia su juo susipažino Valentas. Jaunasis girininkas Justinas taip kaip ir Valentas – šaulys ir pirmą kartą jie susitiko šaulių sueigoje. Abu sušneko, patiko vienas kitam ir greitai susidraugavo. Kai jau tapo draugais, Valentas pasikvietė girininką į savo namus, supažindino su sese. Po pirmo apsilankymo girininkas Justinas prisirišo prie tų namų. Jam buvo malonu, kad draugo tėvas, būdamas solidus ūkininkas, noriai su juo šnekasi, domisi jo darbu, teiraujasi, kaip jam sekasi, mato, kaip nudžiunga sesė Simona jį pamačiusi. Vaikinas pastebėjo, kaip mergina stengiasi jam įtikti, visada kuo nors pavaišina, palydi per kiemą ir atkelia vartelius, kai jis važiuoja namo. Justinas pastebėjo, kaip mergaitė nuleidžia akis, kai jis spaudžia ranką atsisveikindamas. Iš pradžių Justinas nedrįsdavo ateiti vienas. Laukdavo ar šeštadienio, ar sekmadienio, kad galėtų ateiti su Valentu, o paskui, kad ir viduryje savaitės, sėda ant dviračio ir atvažiuoja neva draugo aplankyti. Justinui jau nebesvarbu ar ras Valentą namuose, ar ne, svarbu kad tik būtų Simona. Jam malonu matyti kaip mergaitė  užrausta jį  pamačiusi ir gera jausti, kad ir jam pačiam, ją matant, ima tankiau plakti širdis.
– Kas tai? Negi aš įsimylėjau? – Justinas nedrąsiai bando analizuoti savo jausmus. – Malonu ir tiek, nors nieko blogo, jeigu ir iš tikrųjų taip įvyktų. Mergaitė jaunutė, puiki, graži... Gal kiek per jauna rimtiems ketinimams, bet galima būtų ir palaukti metelius, kitus... Na, o aš pats? Man jau dvidešimt šešeri, baigiau mokslus, turiu darbą, neblogą atlyginimą. Atrodo, kad ateitis nusimato nebloga. Ko dar laukti? Bet skubėti irgi nėra ko. Nors mergaitė labai miela ir man labai patinka, bet tai tik pirmos pažinties dienos, pirmi įspūdžiai. Mes ką tik susipažinome, nespėjome dar pabendrauti, dar nebuvome susitikę jaunimo susibūrime... Įdomu būtų ją pamatyti šokiuose... Gal ji jau turi vaikiną ir man neverta čia lankytis? Bet vis tiktai kaip būtų malonu ją apkabinti ir arčiau savęs priglausti nors šokio metu.
Simona apie jauną girininką irgi daug galvoja, bet jos mintys daug kuklesnės. Jai rūpi tik viena – ar atvažiuos šiandien, ar ne? O jeigu neatvažiavo šiandien, tai ar atvažiuos rytoj? Apie naują pažįstamą Justiną Simona jau daugiau galvoja negu apie Pranutę. Ji kuo toliau, tuo mažiau jos ilgisi, o jeigu jau atvirai, tai ji draugę ir visai užmiršo. Jai tik įdomu, ką pasakys Pranutė, pamačiusi Justiną? Ar girininkas patiks Pranutei taip pat kaip jai patinka? Jeigu taip, tai Simonai bus smagu pasigirti prieš draugę, kad ją lanko toks vaikinas. Na, žinoma, norėtųsi sužinoti kaip sekasi Pranutei? Ar nesusirado ir ji kokio bernelio svetimuose kraštuose? Žodžiu, turės ką pasipasakoti viena kitai susitikusios.
Užteko vienos gegužinės, kad girininkas Justinas įsitikintų, jog Simona laisva. Ji šoko ne su kuriuo nors vienu, bet su visais, kurie ją kvietė. Mergaitė neatsisakė pašokti ir su juo. Tam pirmam pasilinksminimui vaikinas ypatingai ruošėsi. Pasipuošė šaulio uniforma, gerai žinodamas, kad su jokiu kostiumu jis taip gražiai neatrodys. Kiti bernaičiai gegužinėje buvo apsirengę daug kukliau. Net ir Valentas nesugalvojo apsivilkti uniformos šokiams. Justinas buvo tik vienas toks visoje gegužinėje. Toks šaunus, gražus, aukštas, tiesus, dar nematytas naujas žmogus neliko mergaičių nepastebėtas. Kažin iš kur jis atsirado? Visom buvo įdomu sužinoti, kas jis toks? Mergaitės klausinėjo viena kitos ir slapčia kiekviena tikėjosi ar nepakvies jos šokti?
Pasirodo, Justinas ne tik gražus, bet ir linksmas vyrukas, nesipuikuoja, kad ir su uniforma. Lyg norėdamas susipažinti, pašokdino visas mergaites, o kai pašoko su Simona, nebesitraukė nuo jos iki pat gegužinės pabaigos. Visą likusį vakarą jie praleido kartu. Ir šoko, ir pasėdėdavo ilsėdamiesi, o kai baigėsi vakaras, Justinas parlydėjo Simoną į namus.
Vedinas dviračiu, jis su Simute atėjo iki sodo ir jie dar ilgai sėdėjo ant suolelio po obelimi ir, kai auštant parėjo Valentas ir rado juos tebesėdinčius, pats prisėdo prie jų.
– Na, kaip tau mūsų jaunimas? – linksmai paklausė Justino, – ar gerai pasilinksminai? Ar neteko nuobodžiauti?
– Ar galima nuobodžiauti, kai tiek mergaičių ir viena už kitą gražesnė. Tikrai nebuvo nuobodu, – prisipažino Justinas. – Ar dažnai čia pas jus rengiamos tokios gegužinės? Kada galima tikėtis vėl tokios šventės?
– Čia jau priklausys nuo mūsų šaulių, – rimtai atsakė Valentas. – Šią gegužinę surengė pavasarininkai, o dabar jau mūsų eilė. Paprastai rengiame porą gegužinių per vasarą.
– Truputį per mažai. Kodėl negalima būtų surengti dažniau? – susidomėjo Justinas, – kiek pastebėjau, tai jaunimo čia daug. Kur dėtis per vasarą jauniems, kai ateina sekmadienis? Juk norisi kultūringai praleisti laisvadienį, pasilinksminti, atsipalaiduoti... Renginys praėjo gražiai, nesimatė girtų, niekas nesukėlė bereikalingo triukšmo, muštynių. Jūsų jaunimas linksmintis moka.
– Jaunimo daug, bet jis neorganizuotas, – apgailestavo Valentas, – viso labo tik šauliai ir pavasarininkai. Nepasakyčiau kad tos organizacijos labai gausios.
– Ne tiesa, – nusijuokė Simutė, – yra dar viena,  tai tretininkių davatkų sąjunga.
– Na, iš tokios partijos gegužinių nesitikėk, – kartu su ja nusijuokė Valentas, – joms rūpi kiti reikalai.
– Įdomu, kokie tos partijos reikalai ir veikla? – taip pat juokais paklausė Justinas.
– Na, joms reikia žinoti kas eina į bažnyčią, kas ne. Reikia girdėti, kas negražiai šneka apie kunigus, matyti, kada jaunimas grįžta iš pasilinksminimų, kokia mergaitė su kokiu vaikinu draugauja ir kaip ilgai jis išbūna pas ją užsukęs? – aiškino Valentas. – Labiausiai tai jos stebi, ką veikia vikaras, jaunas kunigėlis ką tik naujai atkeltas. Rūpi joms ar ne per daug bendrauja su jaunimu, kad Dieve gink neįsimylėtų kokios mergaitės. Tik ką nors įtartino pastebėjusios, tuoj pat praneša klebonui ir tada šis imasi atitinkamų priemonių.
– Įdomu, kokiomis priemonėmis klebonas auklėja savo vikarus? – juokėsi Justinas.
– Dažniausiai išvaro iš savo parapijos. Miestelyje kažkodėl labai dažnai keičiasi jauni kunigai. Tuo turbūt ir pasireiškia tretininkių organizacijos veikla. Buvo čia ne taip seniai toks nuotykis su vienu jaunu kunigėliu. Atvažiavo jis į kleboniją ir atsivežė patefoną. Per visą vasarą, grįžęs iš bažnyčios po vakarinių mišių, jaunas kunigėlis atkeldavo vartus į klebonijos kiemą, atidarydavo savo kambario langus ir per visą miestelį nuskambėdavo „ pupų dėdės“ armonika ir linksmi kupletai. Niekas tokių dalykų dar nebuvo matęs ir girdėjęs, kad iš tokios nedidelės medinės dėžutės, pastatytos ant palangės, sklido tokie garsai. Nenuostabu, kad šeštadienių ir sekmadienių pavakariais susirinkdavo miestelio gyventojai prie šventoriaus pasiklausyti tokių dyvų. Drąsesni net į kiemą užeidavo, na o kiemas su gėlių klombomis čia pat po klebono langais. Paprastom dienom žmonių susirinkdavo mažiau, bet jau išeiginių dienų pavakariais jaunų, senų ir vaikų pilnas kiemas. Kunigėlis jaunas, gražus, linksmas, visiems maloniai šypsojosi, vaikus apdalindavo saldainiais, kalbindavo vaikinus ir mergaites ir kartas nuo karto pakeisdavo plokštelę.
– O ką sakė klebonas? – įdomu Justinui.
– Klebonui labai nepatiko, bet kunigėlis nepaisė jo perspėjimų ir toliau viliojo miestelėnus į klebonijos kiemą. Iki šiol, būdavo, į klebonijos kiemą šiaip sau nepateksi. Klebonija kartu su šventoriumi atitverta nuo miestelio gatvės aukšta akmenine tvora. Galima buvo užeiti tik su labai rimtu reikalu ir tai tik per ūkišką kiemą, pro šeimyninę. Per paradinį įėjimą pro stiklines gonkas vaikšto tik pats klebonas, kunigai per atlaidus ir tie žmonės, kuriuos klebonas pasikviečia. O dabar – didžiuliai vartai plačiai atidaryti, klebonijos kieme pašaliniai žmonės, laksto vaikai. Kažkokia netvarka... Klebonas siunta, bet: „ Kunigėlis taip bendrauja su parapijiečiais ir už tai bausti jo juk negali... Dabar jau nebe tie laikai kaip anksčiau... Kai miestelyje prisiveisė visokių ateistų ir laisvamanių judėjimų... Dabar ir seminarijose skatina būsimus kunigus daugiau bendrauti su žmonėmis, o ypač su jaunimu, kad abejingesnius patraukti prie bažnyčios vertybių, sudominti bažnytininkų veikla“. Klebonas vos pakenčia, o davatkos tam ir yra, kad stebėtų ar neprasižengs kur kunigėlis, ar nepasišiukšlins taip, kad galima būtų juo atsikratyti.
– Na kaip? Ar klebonui pavyko?
– Žinoma, kai atėjo žiema ir nutrūko toks bendravimas su parapijiečiais klebonijos kieme, kunigėlis taip įsidrąsino, kad vieną sekmadienio vakarą su visu patefonu atėjo į miestelio vakaruškas. Pastatęs patefoną ant stalo, uždėjo plokštelę su linksma polkute ir jaunimas iki pat vidurnakčio šoko prie patefono muzikos. Kunigėlis vos spėjo keisti plokšteles.
– Na ir kas? Ar čia blogai? Visai gražu iš kunigėlio pusės. Negi tai užkliuvo klebonui?
– Ir dar kaip, – tęsė pasakojimą Valentas, – nepatikėsi, kokia kilo audra. Pasipiktino ne tik davatkos ir klebonas, bet visa tikinčiųjų bendruomenė. Plačiai pasklido kalbos smerkiančios kunigėlį. Pasigavo tą nuotykį ir satyrinis laikraštukas „Kuntaplis“. Kaipmat jame pasirodė pajuokianti kunigus žinutė su karikatūra. Ten buvo rašoma, kad vienas vikaras ne tik dalyvavo jaunimo vakaruškose su savo muzika, bet, pasikaišęs sutaną, pats šoko su mergaitėmis.
– Betgi taip nebuvo, – pasipiktino Simutė, – juk jis tikrai nešoko, – bet Valentas ją nutraukė.
– Tai tik mes žinome, kad taip nebuvo, bet tokiam laikraščiui, kad tik iš ko pasišaipyti, sudominti ir pralinksminti skaitytoją.
– Bet kaip taip galima? Kaip gali taip rašyti? – piktinosi Simona.
– Tas „ Kuntaplis“ dar ne tokių dalykų yra prirašęs, – kažką prisiminęs, staiga prapliupo juoktis Valentas. – Pernai aš pats perskaičiau trumpą žinutę kaip žurnalistas pranešė redakcijai: „ Apskrities kaimuose ir vienkiemiuose jau baigti visi rudeniniai darbai. Vyrai nusipjovė, o moterys nusirovė“.
Valentui ir Justinui juoko iki ašarų, o Simutė santūresnė. Ji net nelabai tiki, ką Valentas sako. Jis pats gal prasimanė. Negi galėtų taip rašyti laikraštis?
– Na, ir kuo viskas baigėsi? Kaip tas kunigėlis buvo nubaustas? Gal pašalino iš kunigų? – surimtėjęs paklausė Justinas Valento.
– Nemanau, kad būtų sulaukęs tokios griežtos bausmės. Perkėlė į kitą parapiją ir tiek. Kiek kunigai daro klaidų ir jeigu visus šalintų, nebeliktų kunigų parapijose.
– O naują ar atkėlė. Ar yra naujas vikaras klebonijoje? – pasidomėjo Justinas.
– Tai žinoma. Bet mes dabar savo kunigo nematom. Nebent bažnyčioje per pamaldas. Šaulių kunigai irgi nemėgsta. Pavasarininkai – jų pasididžiavimas.