Matosi tikrai, kad lyrinio subjekto rytais ašmenimis vaikšto, įsitempęs baisiai ir nežino kada tik čyyyrkšt per ego ir po ryto. Neturit kur savęs dėt. SUdėkit kūrybą sau į saują. Arba gal ta komentatorė pasisiūlytų jums pagelbėt. Jai tai būtų malonus gurkšnis, sako.