Miestas paviliojo (1)

Vienmetės Simona ir Pranutė buvo draugės nuo pat mažų dienelių. Kartu lankė ir baigė pradžios mokyklą, abi priėjo prie pirmos komunijos. Mokyklos patalpose įsikūrusiuose trijų mėnesių kursuose abi mergaitės mokėsi siuvinėti, megzti, austi juostas, o vėliau žiemos vakarais, susibėgusios į vieną vietą, dažniausiai pas Simoną, dirbdavo ką išmokusios. Mergaitės megzdavo gražias raštuotas pirštines, riešines, siuvinėjo tiesiamus ant stalo takučius, servetėles, ant indaujos lentynų kampučius ir ant lovų gražias pagalvėles.
Simonos tėvas Simonas Indriūnas – pats turtingiausias miestelio gyventojas. Jo dviejų valakų laukai buvo išsidriekę  čia pat už miestelio, o naujos, gražios trobos buvo miestelio puošmena. Gyvenamas namas su didžiule veranda į pietų pusę ir dviem vienalangėmis  mansardomis atrodė kaip koks dvaras, kurio raudonos skardos stogas buvo matomas iš tolo, vos tik keleiviui pasukus vieškeliu miestelio link.
Viename gyvenamojo namo gale esantys kambariai buvo skirti samdiniams, o kitoje namo pusėje gyveno gaspadoriaus šeima. Indriūno šeima ne taip ir didelė. Pats su žmona, sūnus Valentinas ir paauglė Simutė.
Kai mergaitė baigė pradžios mokyklą, tėvai nežinojo, ką su ja daryti. Su sūnumi viskas buvo aišku – jam atiteks ūkis, o Simoną buvo nutarta leisti mokintis, bet kai ji taip nenorėjo, verkdama prašėsi, kad nevežtų į gimnaziją, tai negi per prievartą vaiką varysi?
Po teisybei, tai kam mergaitei mokslai? Ji gaus didelę pasogą, išeis į gerą vietą, bus kokio nors stambaus ūkio gaspadinė, ar to negana? O tam, kad gerai mokėtų šeimininkauti dideliame ūkyje, reikia leisti kokiems metamsį pas vienuoles į Panevėžį, į ūkininkaičių mokyklėlę, kad pasimokytų virimo, kepimo, konservavimo ir visų kitų ūkio tvarkymo subtilybių. Taip sugalvojo tėvas: „ Pats laikas... Rimtiems ūkio darbams mergaitė dar per menka. Praeis kiek laiko, kol baigs kursus, paskui savarankiškai pasipraktikuos namuose, dar metus, kitus pabus pagalbininke motinai prie pečiaus, o tada bus galima jau pratinti prie ūkio darbų. Bet kažin ko reikalauti irgi negali, juk savas vaikas. Visiems sunkiems darbams yra samdiniai, o Simutei užteks padirbėti nors ir iki pietų. Nebūtinai gi jai kepti per vidurdienio karščius, geriau jau pailsėti, parėjus namo. Ir taip diena po dienos, metai po metų, sueis mergaitei ir dvidešimt... O kai jau dvidešimt metelių sulauks, galima bus ir už vyro išleisti“.
Mergaitės savo tėvų namuose – tai kaip viešnios. Visas gyvenimas jų laukia svetimuose vyro namuose, kurie ilgainiui tampa savais ir daug brangesniais nei tėviškė.
Kai jau buvo rimtai nuspręsta Simoną nuvežti į Panevėžį, ši ėmė kalbinti ir Pranutę.
– Važiuojam kartu su manimi. Tėtis jau buvo nuvažiavęs, surado man kambarį. Už tą pačią nuomą galėsime gyventi abi, tau nieko nekainuos. Maisto kiek galės įdės tavo mama, o aš paprašysiu savo mamos, kad įdėtų šiek tiek visko daugiau, kad užtektų mums abiems. Kad tik taviškiai įstengtų už mokslą susimokėti, o daugiau nieko ir nereikia...
Pranutė dešimtininko duktė. Pas juos visai kitas gyvenimas. Pas Indriūną daug žemės ir tik du vaikai, o pas dešimtininką Daukšą prie kelių hektarų pulkas vaikų. Ir vyriausia iš jų – Pranutė. Šeima nebadauja, žinoma, duonos užtenka, bet, kai tik reikia kam nors pinigų, tai jų nėra iš ko pasidaryti ir gana. Supranta tėvas, kad čia būtų puiki proga Pranutei pasimokyti, tai gyvenime praverstų... Kad ir ne tokie dideli pinigai, bet ir tų nėra iš kur paimti...
Bet vis tiktai, kai Kalėdom grįžo pas ūkininką už piemenį metus ištarnavęs dešimties metų broliukas Juozukas, visi nusprendė, kad vaiko atneštą algą reikia panaudoti Pranutės mokslams. Namuose pailsėjęs Juozukas vėl išėjo tarnauti, o po Trijų Karalių abi mergaites Indriūnas išvežė Panevėžin į dešimties mėnesių kursus pas vienuoles.
Vienuolės mokė ne vien tiktai virti ar kepti, bet dar mokė kaip gražiai ir skaniai paruošti kiaulieną, jautieną, paukštieną ir žuvį. Daug dėmesio buvo skiriama skerdienos konservavimui, aiškinama, kokie reikalingi prieskoniai. Ūkininkaitės buvo mokomos kaip paruošti kumpį, skilandžius, šoninę bei dešras rūkymui, kaip ir ko reikia dėti, kad gaminiai išlaikytų gražią rausvą spalvą juos prapjovus. Vienuolės nemažai dėjo pastangų, kad išmokytų mergaites gražiai padengti stalą didesniam ar mažesniam svečių skaičiui, kaip sudėti indus ir stalo įrankius, kaip patarnauti svečiams. Didelį dėmesį kursuose vienuolės skyrė perteikdamos žinias apie taupų ir racionalų ūkio tvarkymą, kurios turėtų praversti tvarkantis savuose ūkiuose ar dirbant ekonomėmis dideliuose dvaruose.
Kiekvieną dieną buvo gaminamas naujas patiekalas, stalą dengė vis kita mergaitė, o pagamintą valgį čia pat visos susėdusios ir suvalgydavo, laikydamosios gero elgesio prie stalo taisyklių ir, žinoma, naudodamosios peiliu, šakute bei kitais stalo įrankiais. Vienuolės perteikė ypač daug silkės paruošimo receptų. Kiekvieną kartą skirtingai paruošta, ji buvo tokia skani, kad mergaitės nekantriai laukdavo trečiadienių ir penktadienių. Tos pasninko dienos ir buvo skiriamos šviežios žuvies ir silkės patiekalų gaminimui.
Mokinės ne tik kad pratinosi gaminti valgius, bet dar visus receptus smulkiai ir stropiai užsirašydavo į sąsiuvinius, kad reikalui esant, galima būtų paskaityti, jei kas pasimiršo. Tokią receptų įvairovę vargu ar būtų galima įsiminti visam gyvenimui, tuo labiau, kad visi tie skanėstai juk nebus gaminami kasdien. Nebent metinių švenčių proga arba pasitaikius kokiam nors ypatingam svečiui.
Spalio viduryje baigėsi mokslas ir Indriūnas mergaites parsivežė į miestelį. Jau Kalėdų šventėm jos abi paruošė tokį šventinį stalą ir prigamino tiek skanėstų, kokio dar niekas niekada dar nebuvo matęs tuose namuose.
Kūčios praėjo kiek kukliau, kad ir iš dvylikos patiekalų, nepažeidžiant pasninko reikalavimų, prisilaikant nuo senų laikų liaudyje žinomų, tam vakarui skirtų tradicinių receptų. Bet jau Kalėdų stalas lūžo nuo pagamintų patiekalų įvairovės. Nežiūrint to, kad ant balta staltiese uždengto stalo ir taip jau viskas atrodė gražiai, bet dar prie kiekvienos lėkštelės buvo padėta po žalumyno šakelę. Žalios mirtos puošė stalą, o sodria petražolių žaluma buvo papuoštos lėkštės su šaltiena ir kitais mėsos užkandžiais.
Anksti rytą, išleidusi visą savo gausią šeimyną į bernelių mišias, Pranutė, taip kaip buvo susitarusios, atėjo pas Simoną, kad abi paruoštų pusryčius. Simona irgi nėjo į bažnyčią, liko namuose ir, sulaukusi draugės, užkūrė viryklę. Pranutė įkūrė pečių, kad išvirtų iš vakaro paruoštos bulvės kiaulėms. Kai po pamaldų grįžo Simonos tėvai ir  brolis Valentinas, jų laukė maloni staigmena. Kol šeima meldėsi bažnyčioje, mergaitės spėjo gražiai padengti stalą, paruošti pusryčius ir, tik namiškiams pasirodžius, jau nešė karštą raudonųjų burokėlių sriubą su dešrelėmis į stalą.
Iš netikėtumo visi net stabtelėjo prie durų. Pirmas atsitokėjo Valentas. Jis, nusivilkęs kailinukus, pasigavo nuo suolo pavožtą kibirą ir nuskubėjo į rūsį įleisti alaus, o tėvas ir motina dar vis stoviniavo, negalėdami atsigrožėti.
– Na, ko gi laukiat? – paragino Simona, – sriuba atauš. Pagalvojom, kad kaip tik tiks, kai sušalę grįšite iš bažnyčios.
Motina, nusivilkusi šiltą paltą, nusirišo skarą ir nunešusi padėjo už mūrelio. Tėvas, pakabinęs kailinius ir kepurę ant kabyklos prie durų, susiglostė delnais žilus plaukus ir sėdosi už stalo. Atėjusi motina atsisėdo prie jo.
– Tai štai ką reiškia jaunos, mokintos gaspadinės... – neiškentė nepagyręs mergaičių tėvas. – Gražu žiūrėt. Ne veltui visą vasarą praleidot pas vienuoles. Už tokio stalo ne gėda būtų ir kleboną pasodinti.
Nors tėvai ir susėdo už stalo, bet nevalgė. Palaukė kol ateis Valentas ir tik tada, kai jis atėjęs pripylė visiems po stiklinę alaus ir atsisėdo už stalo, prisėdo ir mergaitės.
Sočiai papusryčiavę, visi ilgokai užsibuvo prie stalo šnekučiuodamiesi, juokaudami, o kai Pranutė susiruošė namo, Simonos motina pridėjo pilną pintinę vaišių ir liepė nunešti tėvams.