Ar kada matei raudoną mėnulį?
Regėjau jį šiąnakt
Juodo debesies glėbyje
Prigludęs
Bejėgis
Šypsojosi
Pasruvęs krauju
Saulė
Jo mylimoji
Koketiškai šyptelėjus
Mažu teptuku
Reveransu
Su atodūsiu gailiu
Užtėškė dėmę
Bus jis raudonas
Leisdamasi lėtai
Meilužės jūros glėbin
Užsimerkė
Ji tarėsi
Nebenorinti gyventi
Atodūsis
Jo ir Jos
Trys trapios minutės
Drauge
O toliau
Tuštuma
Naktis
O vėliau
Eilinė diena
Iš jaudulio drėkstančios šlaunys
Suspaudusi lūpas
Pilkas
Ji tyli
Nes niekas
Visvien nesiklauso
jei matant mėnulį raudonu, jis jums sukuria bejėgiškumo nuotaiką, jūsų pasaulio interpretacijoje, tai jis visada jums bus bejėgis, nes jis būna tam tikrais periodais (žiūrint iš žemės - raudonas) - todėl, kai tik bus raudonas, tai jums ir bejėgis, kol pasikeis kada nors jūsų pati interpretacija, nuotaikos žiūrint į raudoną mėnulį. (tai įmanoma iki mirties, o jei iki mirties ir mirties akivaizdoje mirštant visam kas mirtinga jumyse, mėnulis išliks raudonas bejėgiu, tai jau toks jis jums ir bus - kai raudona, tai bejėgis (bet ne žodžių apvalkale - būsenoje, dvasinės būsenos dažnyje); žodžiai miršta irgi. Gimė žmonės nemoka jokios kalbos - mokosi iš naujo tos, kuri juos supa, nes ji reikalinga kaip priemonė dalinantis informacija su kitu esančiu šalia padaru - žmogus :D O gal mokate pasikalbėti su mėnuliu, ką jis jums, sako kad jėgis ar kad bejėgis - o gal jis svetimas, juk ne žmogus?.. :)
man juokingas jūsų mėnulio matymas, ir saulės, ir tų visų meilužių, glėbių. nu juokingas ačiū už juoką, kurį patyriau skaitydama, įspūdžiu pasidalinau. +2,5. (šiaip tai tokius kūrinius priskiriu tokiai dar neegzistuojančiai oficialiai literatūriniai krypčiai, kaip po maždaug: "Poetinis paistalas",(jei tokia būtų, rašyčiau tada +3 balus. )