irgi vėluoju

Industriniai nuraškyti sapnai
vėl sugrįžta,

kaip miegas
po šėlsmo ir veiksmo savaitės –
suvynioja vokus į patalus –

vis taip pat,

kai pažadu
ne-už-si-būti.

Mūsų patirtys
sveria vienodai,
tik žokėjui, regis, permokėjau
už saviškę.

Išvirkščias vėjas
palapinėse
miegmaišiais suveja
savą istoriją,

sakau –
geras rytas –
susitiksim vėl švintant.

Tik prašau,
nenukriskim nuo žirgo.

Neužilgo –
užkliuvus už pernai,
šiemet tik susvyruoju –

toli nuėjęs
balansuojant ant lyno
prisišauksi ir paukščius,
ir driežus.

Žvejai sako –
delnų raukšlėse parašyta tai,
kuo tiki.

Jie pagauna ryto prunkštimą
vos švintant,
savo lasais
susaisto
žuvų rankogalius.

Užsimerkus girdėti kaip švinta –
pažįstu iš žingsnių
tavo tauškėjimą.

Tyčia šitiek juokiesi –
nebijai žonglierių striksėjimo
prie rūko palangės,
kai beveik-nesimato,
kur išmetei tris kalavijus.

Pažįstu tave iš virš židinio
šešėliuose šokančio veido –
šįryt jie visi nusileido
ne-pavojingai.

Kaip ir tu –
tiesiai į glėbį.

Sakei –
neskubėk laukti,
nes aš irgi vėluoju.

Galiu suprasti
ir padėti surasti
driežų ir paukščių karalių –
jis neleis sumokėti per daug,

net jei žiūrėtumei
jo pasirodymą
iki pat ryto.