I. Trauktinė iš Chanajungos

Dziundzabelis nugaros šnervėmis atsiduso aštuntą kartą ir pagaliau padėjo koją ant trijų mėnulių įkaitintos Chanajungos planetos žemės. Viskas čia atrodė klaikiai lėkšta, ir tam buvo dvi priežastys: a) Chanajunga iš tikrųjų buvo lėkšta kaip reta; b) Dziundzabelį kamavo arbitrinių seilių perteklius. Aouei dažnai sakydavo, kad su tokiu arbitražiniu padargu nederėtų keliauti toliau nei iki Čurupuri, bet Dziundzibelis nepaisė savo laibojo draugo nuomonės.
Pats Aouei taip pat buvo ne pačios geriausios nuotaikos. Tam buvo trys priežastys: a) jį kamavo trilunafobija – trijų mėnulių baimė; b) jo arbitražiniam padargui pastaruoju metu nedavė ramybės nebylūs sutrikimai; c) tiesą sakant, jis visada buvo susmurgęs. Kaip bebūtų, jis, norėdamas nematyti nei vieno iš trijų mėnulių, užsidėjo ant galvos mano seną išaugtą megztinį ir taip pat padėjo koją ant lėkštos ir įkaitintos Chanajungos žemės.
Palikę By-Ku-Ku-9, savo erdvėlaivį, degalinėje, jiedu tiesiu taikymu patraukė į turgų. Reikėjo cukraus, rūkalų ir sąvaržėlių. Dziundzibeliui dar reikėjo pasirūpinti savo arbitražiniu padargu. Kol jis tai darė, Aouei persiprogramavo į Auoei, paskui vėl į Aouei. Kaip visada, kai nervindavosi.
Vėl pasirodęs Dziundzabelis buvo kaip reta orus ir patenkintas. Jis patapšnojo Auoei per petį, paskui atmuturiavo jo galvą ir šelmiškai mirktelėjo.
– Eik šikt, – tarė Auoei vėl apsimuturiuodamas mano senu, ties alkūnėmis nuplyšusiu megztiniu galvą.
Dziundzabelis pažvelgė į laikrodį: turgus tuoj užsidarys ir prasidės šokiai, tad reikėjo skubėti. Nei vienas jų nenorėjo pakliūti tarp šokančių Chanajungos planetos čiabuvių.
– Žinai ką, – tarė Dziundzabelis. – Girdėjau, kad čia galima įsigyti meduje raugintų skėrių trauktinės.
– Kas čia dar per šūdas, – dusliu balsu iš po megztinio atsiliepė Auoei. – Skamba visai šūdinai. Nieko šūdinesnio nesu girdėjęs nuo to laiko, kai viena skarapė pasakė, kad nori pabūti man už kėdę.
– Čia toks vietinis gėrimas, – paaiškino Dziundabelis. – Chanajungos planeta garsėja dviem dalykais: a) lėkštumu; b) meduje raugintų skėrių trauktine.
– Šikau aš ir ant Chanajungos, ir ant a), ir ant b). Noriu į By-Ku-Ku-9. Man kyla rūgštys.
– Liaukis. Čia viskas per tuos tris mėnulius.
– Ne, čia viskas per tavo arbitražinį padargą!
Dziundzbalis nieko nebeatsakė ir nuėjo į patį turgaus centrą.
Trauktinės jie rado be vargo, bet paaiškėjo, kad ji kainuoja keturis primus, o pardavėjas labai panašus į mano toršerą, tik žymiai linksmesnis. Dziundzebalis turėjo tik tris primus, tad vieno paprašė Auoei. Tas atsakė, kad tegul jį geriau šūdas šūdžiausias, jeigu jis išleis bent vieną primą už tokį šūdiną birzgalą, visu tuo labai prajuokindamas ir šiaip jau linksmą toršerą, bet primą davė.
Pasiėmę butelį, draugai suskubo grįžti į savo erdvėlaivį, nes žinojo, kad tuoj prasidės šokiai, o vietiniai gyventojai, chanajungai, šokdami nusiima savo chanas.
Sulipę į erdvėlaivį jiedu įsitaisė savo vietose. Butelį su trauktine pasidėjo tarp šturvalų.
– Dėl arbitražinio padargo suprantu, – tarė Auoei. – Bet kam tau reikėjo tos sušiktos trauktinės?
– Būtume tikri mulkiai, jeigu susipažinę su Chanajungos lėkštumu, nebūtume susipažinę su jos meduje raugintų skėrių trauktine. Tuo Chanajunga juk ir ypatinga.
– Gerai jau. Ką darysim dabar?
– Aiškus reikalas. Gersim trauktinę ir skrisim į Blfljovos planetą.
– Ji taip pat kuo nors ypatinga?
– Nežinau. Girdėjau tik tiek, kad ten superka tarą.
Jie užvedė variklį ir netrukus By-Ku-Ku-9 tiesiu taikymu pakilo į kosmosą.