Sukaustai savimi
lyg kambarinę gėlę
viela ir kuoleliais
tiesiai per sukrautą pumpurą
nelyginant kaklą
taip jog sunku įkvėpti
rėžias ir spaudžia adomo obuolį
o dulkės nuo nelaistytos žemės
braižo mano mėlančius skruostus
graužia akis ir skverbias į akiduobes
apninka melancholija
kaip trokštu prisiminti save
gyvybingą
kad nekrisčiau nuo palangės žemyn
bet įsiskverbęs
dukrelei į žvilgsnį
vėliau sūnui esančiam visai šalia
ant tos pačios palangės
tad nurimstu
jie manimi tiki.