Norai devyni

Matas priparkavo automobilį stovėjimo aikštelėje prie darbo. Išjungė variklį, giliai įkvėpė oro ir išleido jį pro O forma išriestas lūpas. Atsilošė, ištiestos rankos įremtos į vairą. žvilgsnis tiesiai pro stiklą į niekur. Keistas jausmas. Labai labai keistas. Prasidėjęs dar namuose sapnu, kad viskas bus gerai. Jis išsimiegojo puikiai. Tarsi būtų miegojęs visą savaitę. Žvalus susiruošė į darbą. Nenorėjo, kad žmona su vaikais atsikeltų jam dar neišėjus. Šie ir nesiruošė. Žmona taip pat gerai išsimiegojusi suruoš ir nuveš vaikus į mokyklą. Kiekvienas Mato judesys, kiekviena mintis buvo konkretūs, tikslingi, optimalūs. Aplinkinis pasaulis tapo truputi dirbtiniu, trimačiu kaip kine... ir labiau suprantamu. Rytas gaivus, saulėtas, sausas. Kelionė iki darbo rami, be trikdžių, spūsčių (seniai taip nebuvo). Nuotaika pakili. Ir svarbiausia, neaišku iš kur atsiradęs beribis pasitikėjimas savimi. Tarsi galėtų kalnus nuversti. Na, bent jau pastumti, tai tikrai.

Taip Matas pradėjo suvokti pokytį. Nei per greit nei per lėtai. Per kelias valandas pradedant naktiniais sapnais. Pirminė klausimų lavina atsikėlus greit slūgo. Kol galiausiai liko tik palaukti, kuomet pasitiki žinodamas, kas bus. O bus atsakymas į viską. Dabar sunku paaiškinti, bet tai ne momentinė idėja šovusi į galvą ar kažkieno išgirsti žodžiai. Tiesiog žinojimas užgulė Matą iškart vienu metu tų kelių valandų laikotarpyje. Tarsi kalbėtum telefonu vairuodamas automobilį ir prarastum kelis šimtus metrų nuvažiuoto kelio iš savo sąmonės - atstumas įveiktas, bet tai padarė kažkas kitas. Panašiai ir Matui nutiko. Sustojo prie darbo būdamas kitas. Arba ant savęs senojo užsivilkęs dar vieną naujos tapatybės sluoksnį. Pastarasis ilgainiui taps dominuojantis, nes jis viską žinojo.

Šioje vietoje pasakojimas iš šalies pasibaigia, t. y. šią istoriją galėjo parašyti tik pats Matas. Sunku nebuvo. Paprastai, suprantamai eiliniam žmogui. Taip, taip, Matas jau nebuvo eilinis. Jį būtų galima pavadinti dievu. Pačiam savęs taip vadinti nebuvo būtina. Apskritai, ten prie darbo, sėdint automobilyje viskas įgavo galutinę prasmę. Bet tuo pačiu tas pats prasmingasis viskas ir neteko prasmės. Dabar Matas turėjo visus įmanomus pasirinkimus. Ir jis pasirinko pratęsti išorinį pirminio savo AŠ gyvenimą. Kaip visada nužingsniavo link vartų, įėjo į pastatą, atsidarė duris, po to kitas, pasisveikino su kolega, atsisėdo prie stalo, įsijungė kompiuterį. Kelias sekundes stebėjo save, savo jauseną. Tiek laiko užteko, kad mintimis nugyventų kelis scenarijus. Tai krečia pokštą kolegoms prisipažindamas esąs visagalis. Ir viskas pasibaigia juokais. Arba ne. Štai kitoje versijoje jis visus šokiruoja pasiūlydamas išpildyti norus ir net pradėdamas juos pildyti po to, kai geranoriškai padeda tuos norus labai tiksliai suformuluoti. Pvz. Evaldas panoro tapti turtingu, o Matas jį perklausė, ar užtektų dabar pradžiai 10000 litų. Evaldui sutikus, Matas išsitraukė pundą kupiūrų ir įbruko nustėrusiam kolegai į rankas. Kitas noras bandant demaskuoti Matą čia ir dabar - pakilk į orą, paskraidyk. Demaskuoti nepavyko, noras buvo išpildytas. Arba štai, įdomesnis, Edita panoro mokėti virtuoziškai groti pianinu, nors pati net natų nepažino. Matas sutiko, pasakė, kad ji jau moka. O įrodymai? Prašau, eime į 106 kabinetą, kur tarp stalų stūksojo neaišku iš kur atsiradęs fortepijonas. Edita prisistūmė kėdę ir nepriekaištingai sugrojo Vivaldžio „Vasara“. Jau nebuvo taip juokinga. Ir dar daugiau kitų norų išpildymų sekė. Matas šypsojosi sau. Buvo smagu patirti šias variacijas vaizduotėje. Bet nebuvo prasmės realybėje. Nes realybėje jis ir taip jau buvo laimingas.

Nėra tokio vertėjo galinčio betarpiškai žodžiais perteikti iki šiol nepatirto reiškinio esmę. Taip ir Matas negali. Tad tenka lygiuotis į nirvanos apibūdinimą ar susiliejimą su dievybe atrandant bendrus sąlyčio taškus. Lai tai būna žmogiškos sielos energetinė vibracija. Kiekvienas ją turime. Tai neatsiejama visatos dalis, kūdikis. Ir begalė tokių kūdikių metai iš metų, tūkstantmečiai po tūkstantmečių plazda begalinėje visatos nežinioje. Susiburia į grupes, susikuria savo mažus pasaulėlius, kuriems suteikia sąlyginę prasmę. Ir gyvena ir miršta, ir vėl prisikelia, ir keičiasi, ir keičiasi, ir vėl ieško paaiškinimų viskam, ir randa, ir... taip ciklas po ciklo link spiralės centro, link motinos. Toks judėjimas, gyvenimas, sielos energetinė vibracija vyksta ne erdvėje ir net ne laike, o žmogui nesuvokiamame visatos dėsnyje. Šioje kelionėje  tėra vienintelis maksimalus rezonansinis taškas link visatos kaip motinos, ir vienintelis taškas toliausiai į priešingą pusę. Kada tai nutinka kiekvienai sielai, kokiame jos gyvenime, kurioje spiralės vietoje pasakyti negalima. Tai tam tikras atsitiktinumas. Bet kiekvienam tai duota pagal išgales. Žmonės patiria laimingiausios ir blogiausios dienos būsenas čia žemėje. Tai šio ciklo du priešingi vibracijų rezonansai. Bet prieš tai ar po to kituose gyvenimuose jie gali būti dar stipresni. Šio reiškinio įtaka gali būti tokia didelė, kad atsiranda vietinio pasaulėlio lygio dievukai ir demonai. Ir jie maną patyrę nirvaną ar nušvitimą. Taip, tiesa, jie galėjo būti priartėję savo nežinomos esybės dalimi prie gimdytojos, bet neprisilietę prie jos. O Matas prisilietė. Visata - visko motina, tas tikrasis Dievas - savo ruožtu taip pat vibruoja, banguoja energiją aplink savo centrinį sostą. Viena tokia banga pakankamai toli nuklydo, o Mato visų gyvenimų maksimalus sielos energetinis rezonansas įvyko kaip tik tą rytą. Ir kūdikis su motina atsitiktinai trumpam susilietė. Trumpam tapo vienu kūnu, trumpam tapo vienu Dievu. Matas būdamas žmogumi trumpam tapo Dievu. Dievu, kuris žinojo viską. Ir kuris galėjo viską. Net pats susinaikinti kartu su visata, jau nekalbant apie primityvius stebuklus. Matas tą trumpąjį susilietimą galėjo ištęsti į amžinybę. Jis ir nugyveno būdamas Dievu amžinybę. Jis nugyveno ir visą kitą begalinę nesuskaičiuojamą įvairovę savo galimų gyvenimų į praeitį ir ateitį. Matas tapęs Dievu patyrė viską. Ir tą rytą sėdėdamas darbe prie kompiuterio jis sau kaip žmogui pasiliko visą gyvenimą neblėstantį laimės jausmą ir... Ir tada paleido per toli nuklydusią motinos bangą.