Šaltinis

Ne jaudulys ar ilgesio sapnai
atvedė tave prie mano slenksčio
slankioji aplink nučiupinėtus langus
nuo palangių nupurtai jau supuvusius
pernykščius lapus
glostai mano palaidus šunis
laižo tau rankas
iššniukštinėji arklidę
kur dar pernai nuo maro nudvėsė
kuinas ir kumelė
o kumeliukas kuris neatsitraukė nuo savo gimdytojų
matydamas ligos maištą
užkariavusį sveikas ląsteles
laižė iš snukių tystančias putas
bet neapleido
išėjau iš namų
kai jaunystė pasirodė gajausia
ir teko jį nušauti
tad dar nuo pernai likęs prarasties tvaikas
vedžiojo tave po apleistą sodybą
jaučiant parako skonį burnoje
jaučiausi lyg mane kas užkrėtė maru
vėliau nušovė
metai laiko voliuojuos ant ąslos
ir negaliu pakilti
nenustodamas teka kraujo šaltinis
pirštu bandau užkimšti
skylę kaktoje
susikruvimu pirštus
jaučiu džiūnant jis skeldi delnuose
jausmas jog tuoj subyrėsiu
kaip molinė statulėlė
pakaktų sprigtelti
bet išgirstu tavo balsą
tu pirma peržengei slenkstį
juk smalsumo vedama užklydai
tam kad mane pagirdytum
ir pasiliktum.